„Mes žydukai Lietuvos…”:)

Šiandien Vasario 16 – toji, taip pat ir Užgavėnės. Prisimenu, kaip ankščiau, per kiekvienas Užgavėnes visi miestiečiai buvo kviečiami į centro aikštę vyti žiemą iš kiemo. Aš ten irgi dalyvaudavau. Susirinkdavo įvairaus amžiaus žmonės. Persirengėliai rinkdavosi eisenai, prie kultūros centro. Tokių atsirasdavo labai daug. Ir dvidešimt minučių keli šimtai persirengėlių, eidavo iki aikštės triukšmingai, „baladodamiesi”, kad žiema „išsigąstų”.

Visi šokdavo, linksmindavosi, būdavo tikros Užgavėnės. Buvo ir blynų, ir barankų, ir, aišku, Kanapinio bei Lašininio kova. Visi tie neįkainuojami įspūdžiai išliko iki šiol. Deja, šiemet nebėra nei Lašininio su Kanapiniu kovos, nei jokių eisenų ar renginių, tik vaikai, persirengę Užgavėnių personažais vaikšto po namus ir prašo „blynų ir kavos”…:) Na blynais aš apsirūpinusi, tad žydukai nebadaus, o vietoj kavos duosim saldainių arba vieną, kitą litą. Pro langą mačiau kelis žydukus, bet kol kas į mūsų duris jie nepasibeldė. Iš tikro, kiekvienais metais laukdavau žydukų. Džiaugiuosi, kad ir šiemet turiu galimybę jų sulaukti. Pati paskutinį kartą žydukais ėjau prieš kokius penkerius metus, bet tada jie buvo paskutiniai, nes su drauge beeinant senamiesčiu, mums tiesiai iš rankų, kažkokie bernai, išplėšė visą maišelį saldainių iš rankų.  Draugė atidavė be „kovos”, o aš taip lengvai nepasidaviau ir čiupusi už maišelio rankenos dar bandžiau atgauti, bet maišelis perplišo ir man liko tik rankena.:) Tada labai nusiminiau ir nusivyliau žmonėmis, nes viską matęs saugęs vyras, negalėjo subarti tų neklaužadų, o tik abejingai spoksojo. Bet dabar, kai prisimenu šį įvykį, leipstu juokais, nes man ir draugei labai atrodo juokinga ta „scena”, kai aš dar „kovojau”.  Nuo to laiko dalyvaudavau tik eisenose.

Dabar šalia „burbia” televizorius, už lango nėra saulės, nėra nė gyvos dvasios, tik keli persirengėliai, prašantys saldainių, o mano kojos mirko vandeny. Ant palangės, kaip visada, tupi mano katė ir stebi mane pro balkono langą. Ji gražiai prisimerkia, atrodo, kad bendrauja. Gera būti namie. Pastebėjau, kad jau galiu pajudinti keturis kojos pirštus.:) Ankščiau nesugebėdavau.  Vis dėlto ir namų sienos gydo. Tik pajutau, kad dabar man suskaudo pilvą, matyt persivalgiau blynų, nes juos ne valgiau, o ryjau.:)

O rytoj laukia ilga kelionė į  Uteną. Įdomu, kaip viskas bus? Laukiu, bet tuo pačiu ir šiek tiek baiminuosi, kad ko nors neužmirščiau ir, kad viską pasiimčiau. 🙂

Na mielieji, kol galit per šiandien prisivalgykit mėsos, nes rytoj prasideda Gavėnia…:)

Sočios mėsos ir skanių blynų!

Namai namučiai:)

Na va… Ir prisisvajojau. Šiandien esu namie.:) Vakar anksti ryte į palatą įžengė daktarė ir pasakė, kad galiu ruoštis namo. Julijai iškart šypsena iki ausų, o akys pradėjo lakstyti po visą palatą. Kažkas kaupėsi, kaupėsi viduje ir atrodė, kad iš to džiaugsmo pradėsiu rėkti. Bet dėmesį nukreipė daktarės žodžiai apie sanatoriją ir baseinus. Iškart pagalvojau apie savo kateterį.  Ar dar ne laikas jį ištraukti? O jei jis „užsikrės”?  Stengiuosi visais įmanomais būdais išlaikyti kateterį saugiau, kad netyčia patraukus, jis neiškristų arba neužpūliuotų. Be to, labai bijau vonių ir baseinų,nes man visur skauda, bet daktarė nuramino, kad kažin ar man reikės eiti į baseiną, nes dar nepajėgsiu ten sportuoti (tikra teisybė). 🙂

Kol tėtis tvarkėsi, aš sau ramiai, be jokių problemų laukiau kada ateis ta minutė, kai reiks važiuoti. Per tą laiką ieškojau įvairių lietuviškų dainų, nes mašinoj neveikia radijas. Paieškas sutrukdė į palatą, nešina tabletėm,įėjusi seselė. Tai buvo mano palaikomasis gydymas. Šiek tiek bijojau, vis galvojau ar jausis koks nors poveikis, bet drąsiai paėmusi stiklinę vandens, išgėriau pirmąją dozę. Ir taip kiekvieną rytą ir vakarą, po puse tabletės. Vėliau irgi jokio poveikio nesijautė. Tik buvo gaila pagalvojus, kad kiekvieną dieną mano organizmas nuodysis, bet tikiuosi, tai į gerą. Tikiuosi, kad užteks tų dozių, sunaikinti tam likučiui. Likučiui, kuris vis dar tūno manyje, skaniai įsikabinęs į kraujagyslę. Na ir užsispyręs jis, vis dar nenori visiškai pasitraukti, bet yra viena problema… Aš stipresnė už jį ir tikrai nežadu pasiduoti. Viliuosi, kad per kitą tyrimą jo iš vis nebus matyti.:)

Kai atėjo laikas ir man ruoštis kelionei, į palatą, pakeisti manęs įžengė nauji, būsimi, onkohematologinio skyriaus, kol kas vienuoliktos palatos gyventojai. Buvo gaila žiūrėti į mažą, gal dvejų metukų mergytę, vis kartojančią žodžius „nenoriu, nenoriu, nenoriu…”, o jos skruostais riedėjo ašaros. Dieve ir už ką tu skriaudi tokius mažus žemės angeliukus? Kuo jie nusikalto?  Kodėl tokiai mažai ir silpnai žemės būtybei reikia tiek daug kentėti? Sesutė juos pasikvietė į tą baisųjį procedūrinį, o iš ten mama mergaitę parnešė jau su lašeline. Raminome, kad viskas bus gerai bei palinkėjome didelės stiprybės ir neprarasti vilties…

Daugiau nieko nebegirdėjau.  Jei kas nors norėdavo su manim pakalbėti, pirmiausia turėjo „pažadinti”, nes visos mintys buvo namie. Kai išvažiavau iš ligoninės teritorijos, apie ją visiškai negalvojau, netgi užmiršau. Visas dėmesys buvo sukauptas į kelią, o kai žvilgtelėjau į mašinos veidrodėlį, pagavau save besišypsančią ir laimingą. Atrodžiau kvailai, tad stengiausi šiek tiek sumažinti šypsenos dydį, kad tėtis nepagalvotų jog visai išprotėjau ir vietoj namų, nenuvežtų į Dabikinę, bet gavosi atvirkščiai ir šypsena dar labiau padidėjo.:)

Mūsų oras nepagailėjo. Vakare pasidarė labai sunku važiuoti. Pradėjo temti, o mes pasiekėme tik Panevėžį, nes keliai buvo slidūs ir pustė. Tėtis labai pavargo ir stojome tris kartus. Namo grįžome tik 19.30 h. Ten manęs laukė seneliai ir visa šeimyna: Bilis, mama ir broliai. Bilis turbūt patyrė stresą ir pradėjo bet kur ir kas minutę šlapintis. Nesvarbu ar namie nebūni mėnesį, ar tik kelias dienas, tai atrodo lyg amžinybė. Taip gera vėl būti kartu, tik gaila, kad namie šįkart būsiu trumpai. Po švenčių, trečiadienį, teks vykti į Uteną ir kibti į darbą, kuris tikrai nebus lengvas…

O dabar einu žiūrėti, kaip iškepė pyragas,bet iš mamos reakcijos supratau, kad „antras blynas irgi prisvilęs”…:)

Ketvirtadienis

Šiandien labai skaniai ir puikiai išsimiegojau. Turbūt dėl to, kad vis dar nėra kaimynų. Palatoj esam ir karaliaujam vieni. Jokių chemijų, jokių kitokių vaistų, jokių procedūrų, jokių kaimynų…Ech, geriau ligoninėj jau nebegali būti.:) Retkarčiais žvilgteliu pro langą. Didžiausias judėjimas būna ryte. Man labai patinka stebėti žmones, visą eismą. Žiūriu į mašinas ir galvoju, kad ir man ateis laikas, kai su savo mašina važiuosiu tuo pačiu keliu, klausysiuos mėgiamos muzikos ir galvosiu, kaip nebenoriu čia grįžti.:) Geras jausmas, kai tave paleidžia namo.  Priešais stovi kitas pastatas. Ten yra chirurginis skyrius, su kuriuo pradžioje labai „draugavau”. Keista žiūrėti į tuos tuščius, tylius langus. Vakarais kartais ten įsižiebia šviesa, dažniausiai koridoriuje. Ji būna neryški ir primena mano buvusią palatą. Primena skausmą, bet kartais ir linksmų akimirkų, kai telefonu pasakodavau kas vyksta su manimi. Prisimenu reanimaciją, visą operacinę. Dabar viskas atrodo taip baisu ir keista, kaip visa tai ištvėriau?! Ačiū Dievui, kad tai tik prisiminimai. Užjaučiu tuos vaikus, kurie dabar guli reanimacijoje arba liūdi palatoje. Žinau ką tai reiškia, bet laimei, kažkada tai virs tik prisiminimu.:) Menka paguoda, bet ta paguoda mane lydėjo sunkiausiom akimirkom…

Kaip gerai, kad dabar gerai.:)) Iš tikro jaučiuosi taip lengvai,kaip niekad. Konsiliumas nusprendė nebeduoti man chemijos, o eiti prie palaikomojo gydimo. Apsidžiaugiau. Tikrai nebenoriu chemijos,jokiu būdu! Su kiekviena diena mano galva darosi vis tamsesnė. Greit turėsiu gražias, garbanotas kasas.:) Nenoriu ir vėl jų prarasti! Nors, tai menka bėda, palyginus su liga.

Taip pat šiandien buvo atėjusi kineziterapeutė ir dariau mankštą. Bet tik šiandien. Nes, tikiuosi, kad greit važiuosiu namo ir neverta daryti mankštos, vis tiek kojos neatsistatys per dvi dienas, jei neatsistatė per puse metų, su tuo sutinka ir pati kineziterapeutė. O viskas tik dėl to, nes manęs laukia sanatorija Utenoje. Daktarė sakė, kad ten labai myli onkologinius ligonius. Turėtume būti vieni, o taip pat ten bus ir virtuvė.Labai panašu į butą.:) Šiaip aš niekada nesu buvusi sanatorijoje, tad šiek tiek bijau. Man geriau namai nei sanatorija, bet tėtis sako, kad sanatorijoj bus baseinai ir ten tikrai nereikės kęsti skausmų. Na, baseinai visai nieko, bet mankštai teks rimtai nusiteikti, nes niekuomet nebuvau mankštos megėja..:) Turbūt, tai paveldėta.:)

Dabar ligoninėj nebesimokau. Visus mokytojus „variau lauk”. Mano nuomone, ligoninėj mokslai yra vien žaidimas, nes kiek buvo pamokų, aš nieko neišmokdavau. O dabar, kai vyksta mokymas namie, pajutau didelius skirtumus. Namie aš gaunu daryti testus ir bent jau kažką išmokstu bei prisimenu, be to, namuose „savi” mokytojai. O ligoninėj, mano dėmesys būna visai kitur ir tikrai nesinori „kalti” fizikos…

Taigi, gyvenu palatoj sau ramiai, niekas netrukdo. Labai laukiu rytojaus, gal paleis namo? 🙂 Na ir svajotoja aš… O būtų visai nieko;)

Happy day!

Ryte labai nerimavau. Namo skambinau keletą kartu, negalėjau normaliai susikaupti. Labai nekantravau ir laukiau rezultatų. Tėtį išleidau į onkologijos institutą parnešti kompiuterinio tomografo nuotraukų. Širdis daužėsi, kaip pašėlusi, nevienodu rimtu. Dieve, kaip aš jaudinaus! Vis kartojau sau, kad viskas Dievo valioje. Galvojau, kas būtų, jeigu bus blogi rezultatai, o jei bus geri? Ateitis pasidarė tokia nenuspėjama. Nežinojau kur dingti. Norėjau, kad greičiau išauštu ta minutė, kai sužinosiu savo rezultatus. Įsiklausiau į save, bet nuojauta tylėjo. Bandžiau pastebėti kokius nors gamtos siunčiamus ženklus. Deja – tyla.Kad laikas slinktų greičiau, žaidžiau greitos reakcijos, lenktyninį žaidimą, naršiau po internetą, sprendžiau kryžiažodžius, klausiau muzikos ir pagaliau grįžo tėtis, nešinas dideliu, rudu voku. Daktarės tuo metu nebuvo, tad nuotraukas saugojom patys, nepalikom poste. Jos ramiai gulėjo ant tėčio lovos. Man jos atrodė baisios. Galvojau, gal akies krašteliu žvilgtelti? Bet ne. Bijau. Paliksiu šį reikalą daktarei.

Staiga, reikėjo susiruošti širdies echoskopijai. Prisirengiau, kaip per speigus ir išvažiavau iki apačios. Reikėjo šiek tiek palaukti, bet per tą laiką sužinojau, kad į pakuotėje esančią silkę yra supurškiamas kažkoks tirpalas, kuris ištirpina silkėje esančius kaulus ir kad žmogui ją valgyti yra kenksminga, nes silkėje esanti medžiaga tirpina žmogaus kaulus ir gali išsivystyti kažkokia liga! O aš kaip tik šiuo metu esu pati didžiausia silkės mėgėja pasidarius! Na žinau tik viena, jog dabar silkės vengsiu, nebent tik retkarčiais, švenčių dienomis…

Taigi, širdies echoskopijos rezultatai – puikūs, EKG – taip pat, kraujas – idealus, šlapime – taip pat nieko blogo nematyti, belieka tik svarbiausias: kas ten darosi pilve?

Apie dvyliktą sulaukėme daktarės su rezultatais. Viskas yra geriau negu tikėtasi, iš keleta centimetrų likę tik keletas milimetrų. Akivaizdus pagerėjimas. Likučių likę su lig nago dydžiu ir matomai ant kraujagyslės. – taip pasakė daktarė. Aš pasimetus. Nežinau ką daryt džiaugtis, liūdėt? Matomai, informacija dar nesuvirškinta. Dėl visa ko paklausėm ar galime džiaugtis? Daktarė atsakė, kad taip. Taigi, 1:0 mūsų naudai!!!!!!!!!!!! Ach, kokia aš laiminga! LAI – MIN – GA! Galėčiau ištarti tai tūkstantį kartų! Dieve, ačiū Tau! Ačiū visiems geriems žmonėms! Koks nuostabus pasaulis! Ech…

Bet ketvirtadienį vėl bus daktarų konsiliumas , kurie spręs kas toliau: ar chemija, ar palaikomasis? Daktarė ir mes linkę prie palaikomojo, bet kaip bus sužinosiu tik ketvirtadienį.

Argi nenuostabus tas pasaulis? Kaip gera žinoti, kad gyvenimas dar nesibaigia? Kaip gera gyventi! Norisi rėkti, rėkti, kad GYVENIMAS YRA GRAŽUS! Taip, jis tikrai gražus! Ir niekas man neįrodys,kad yra atvirkščiai.:)) Dabar aš noriu dainuoti! Ir man nesvarbu ką pagalvos aplinkiniai, nes šiandien yra pati nuostabiausia diena. Diena, kai man norisi dainuoti, šaukti, rėkauti. Kiekviena diena yra ypatinga, bet ši – pati įsimintiniausia.:))