Na va… Ir prisisvajojau. Šiandien esu namie.:) Vakar anksti ryte į palatą įžengė daktarė ir pasakė, kad galiu ruoštis namo. Julijai iškart šypsena iki ausų, o akys pradėjo lakstyti po visą palatą. Kažkas kaupėsi, kaupėsi viduje ir atrodė, kad iš to džiaugsmo pradėsiu rėkti. Bet dėmesį nukreipė daktarės žodžiai apie sanatoriją ir baseinus. Iškart pagalvojau apie savo kateterį.  Ar dar ne laikas jį ištraukti? O jei jis „užsikrės”?  Stengiuosi visais įmanomais būdais išlaikyti kateterį saugiau, kad netyčia patraukus, jis neiškristų arba neužpūliuotų. Be to, labai bijau vonių ir baseinų,nes man visur skauda, bet daktarė nuramino, kad kažin ar man reikės eiti į baseiną, nes dar nepajėgsiu ten sportuoti (tikra teisybė). 🙂

Kol tėtis tvarkėsi, aš sau ramiai, be jokių problemų laukiau kada ateis ta minutė, kai reiks važiuoti. Per tą laiką ieškojau įvairių lietuviškų dainų, nes mašinoj neveikia radijas. Paieškas sutrukdė į palatą, nešina tabletėm,įėjusi seselė. Tai buvo mano palaikomasis gydymas. Šiek tiek bijojau, vis galvojau ar jausis koks nors poveikis, bet drąsiai paėmusi stiklinę vandens, išgėriau pirmąją dozę. Ir taip kiekvieną rytą ir vakarą, po puse tabletės. Vėliau irgi jokio poveikio nesijautė. Tik buvo gaila pagalvojus, kad kiekvieną dieną mano organizmas nuodysis, bet tikiuosi, tai į gerą. Tikiuosi, kad užteks tų dozių, sunaikinti tam likučiui. Likučiui, kuris vis dar tūno manyje, skaniai įsikabinęs į kraujagyslę. Na ir užsispyręs jis, vis dar nenori visiškai pasitraukti, bet yra viena problema… Aš stipresnė už jį ir tikrai nežadu pasiduoti. Viliuosi, kad per kitą tyrimą jo iš vis nebus matyti.:)

Kai atėjo laikas ir man ruoštis kelionei, į palatą, pakeisti manęs įžengė nauji, būsimi, onkohematologinio skyriaus, kol kas vienuoliktos palatos gyventojai. Buvo gaila žiūrėti į mažą, gal dvejų metukų mergytę, vis kartojančią žodžius „nenoriu, nenoriu, nenoriu…”, o jos skruostais riedėjo ašaros. Dieve ir už ką tu skriaudi tokius mažus žemės angeliukus? Kuo jie nusikalto?  Kodėl tokiai mažai ir silpnai žemės būtybei reikia tiek daug kentėti? Sesutė juos pasikvietė į tą baisųjį procedūrinį, o iš ten mama mergaitę parnešė jau su lašeline. Raminome, kad viskas bus gerai bei palinkėjome didelės stiprybės ir neprarasti vilties…

Daugiau nieko nebegirdėjau.  Jei kas nors norėdavo su manim pakalbėti, pirmiausia turėjo „pažadinti”, nes visos mintys buvo namie. Kai išvažiavau iš ligoninės teritorijos, apie ją visiškai negalvojau, netgi užmiršau. Visas dėmesys buvo sukauptas į kelią, o kai žvilgtelėjau į mašinos veidrodėlį, pagavau save besišypsančią ir laimingą. Atrodžiau kvailai, tad stengiausi šiek tiek sumažinti šypsenos dydį, kad tėtis nepagalvotų jog visai išprotėjau ir vietoj namų, nenuvežtų į Dabikinę, bet gavosi atvirkščiai ir šypsena dar labiau padidėjo.:)

Mūsų oras nepagailėjo. Vakare pasidarė labai sunku važiuoti. Pradėjo temti, o mes pasiekėme tik Panevėžį, nes keliai buvo slidūs ir pustė. Tėtis labai pavargo ir stojome tris kartus. Namo grįžome tik 19.30 h. Ten manęs laukė seneliai ir visa šeimyna: Bilis, mama ir broliai. Bilis turbūt patyrė stresą ir pradėjo bet kur ir kas minutę šlapintis. Nesvarbu ar namie nebūni mėnesį, ar tik kelias dienas, tai atrodo lyg amžinybė. Taip gera vėl būti kartu, tik gaila, kad namie šįkart būsiu trumpai. Po švenčių, trečiadienį, teks vykti į Uteną ir kibti į darbą, kuris tikrai nebus lengvas…

O dabar einu žiūrėti, kaip iškepė pyragas,bet iš mamos reakcijos supratau, kad „antras blynas irgi prisvilęs”…:)