Minčių galia

„Gyvenimas gali virsti tiesiog nepaprastu, o toks jis ir turėtų būti ir bus, kai pradėsi taikyti „Paslaptį” (Bobas Proctoras)

Ne kartą yra buvę liūdnų minučių, kai atrodo, kad viskas baigta, nebeištversiu. Ne kartą užduodavau sau klausimą „kodėl?“. Atrodo galiu pasinerti į liūdesio liūną ir kankinti save beprasmiškais klausimais… Kartais pagalvoju, kaip visa tai ištvėriau? Žinau tik viena – organizmas diktuoja man taisykles, o aš jo klausau ir darau, ką jis liepia.

Į mano rankas pateko knyga „Paslaptis. The Seckret“. Ten aiškinama, kaip „naudotis“ Paslaptim, kokią didelę galią mūsų gyvenime duoda mintys. Skaitau ir atrodo visa tai vyko su manimi. Nežinau, kokios nematomos galios man padėjo nepasinerti į liūdesį, bet perskaičius šią knygą supratau, kad einu teisingu keliu. Mintimis perbėgau per ligos metus. Susidaro toks įspūdis, kad aš buvau užsidėjusi rožinius akinius ir buvau visada užtikrinta, kad pasveiksiu, kad viskas bus gerai (p.s.,mano diagnozė- III stad. rabdomiosarkoma). Atsimenu kovo mėnesį, praleistą reanimacijoj. Prie manęs buvo prijungta begalybė vaistų lašelinių, o mano venomis tekėjo chemija ir reanimatologė mamai pasakė, kad iš tokios būklės paprastai vaikai neišsikapsto. Aš viena, leisgyvė gulėjau palatoje ir neturėjau jėgų net pratarti žodžio, stebėjau aplinką. Nors viskas tuo metu atrodė, kaip sapnas, aš viską supratau. Mačiau, kaip mama verkia ir žiūri pro palatos langą. Ji kenčia ir nepasiduoda. Ji vis tiek tiki, kad aš išeisiu iš reanimacijos. Negana to, reanimacijos sesutės irgi nebuvo labai draugiškos… Bet visa tai atrodė taip laikina, visada, kai matydavau mamą verkiančią, mintyse nesuprasdavau, kodėl ji taip pergyvena, juk viskas bus gerai? Aš tik per tas kelias dienas išsimiegosiu ir pailsėsiu nuo triukšmingų palatos gyventojų, ir neužilgo grįšiu į skyrių, galvodavau.:) Niekada nekankindavau save blogom mintim, tiesiog, jom nebuvo vietos mano galvoje. Žinojau, kad man yra blogai, žinojau, kad sergu vėžiu, bet visa tai atrodė visai nebaisu ir įveikiama, kad su šia mintim esu iki šiol.

Prisimenu, kad prieš didelius kritimus, sapnuodavau košmariškus sapnus. Atsibudusi jausdavausi nejaukiai, tad mintyse perkurdavau sapno pabaigą į gerą.Ir tik dabar, perskaičiuos šią knygą, supratau, kad mintimis piešiau savo ateitį. Pati to nesuprasdama, kūriau savo ateitį.

Dabar aš rašau čia, į savo dienoraštį ir esu laiminga. Laiminga, nes visada slapčia troškau pasidalinti savo mintimis su kitais. Dabar turiu rezultatą , nes visą tai sukūriau pati – savo mintimis. Visa tai, kas su manimi dabar vyksta, yra mano minčių rezultatas. Juk „kaip viršuje, taip ir apačioje. Kaip viduje, taip ir išorėje“. Ir visada prieš užmingant, aš kartoju „aš pasveiksiu, aš pasveiksiu, aš noriu pasveikti…“ Paprašydama sveikatos, siunčiu dažnį į visatą, o kai jis išsiųstas, aš žinau, kad gavau to, ko norėjau ir padėkoju už galimybę gydytis ir sveikti.Visa tai suteikia labai daug džiaugsmo ir stiprybės. Ši knyga tik pastiprino mano tikėjimą, kad aš pasveiksiu, o apie ligos sugrįžimą net negalvoju…

Gyvenimas sanatorijoj 2

Šiandien Utenoj protarpiais išlenda saulė. Žiūriu pro langą ir norisi bėgti į lauką – viskas taip gražu ir miela. Net  ir raudonas pastatas, saulės spinduliuose, neatrodo toks didelis ir baisus.:)

Sanatorijoj nėra liūdna, visada yra ką veikti. Šiandien, nors man ir nepriklauso, su tėčiu, po mankštos nuėjome apžiūrėti rūsyje esančio baseino. Ten plaukiojo mano aštuonmetis kaimynas, taip pat su tokia pat diagnoze, kaip ir aš, tik jam jau paskutinė diena sanatorijoj. Aš irgi noriu į baseiną! Bet negalima dėl kateterių. Ir šiaip, dar esu per silpna. O mankšta šįkart vyko neįprastoje aplinkoje. Šiandien ėjome į rūsį. Ten buvo įvairiausių treniruoklių, kuriuos norėčiau išbandyti, bet vėlgi esu tam per silpna, taigi, treniruoklius išbandė tėtis. O man, kol kas, mėgina pratampyti sutrumpėjusią Achilo sausgyslę. Kažkurią dieną ateis daryti išmatavimus įtvarams. Laukiu nesulaukiu…

Taip pat šiandien iš piršto paėmė kraują. Padariau išvada, kad N.A. iš tikro yra atsilikęs kraštas, nes pirštą bado su metaline adatėle. O čia, be jokių problemų: pakšt ir viskas (kaip su kokiu šautuviuku).:)) Jokio skausmo, viskas paprasta ir be ašarų.:) Kol ėmė kraują pasišnekučiavau su sesute, net užmiršau, kad laikau atkišusi ketvirtąjį pirštą, iš kurio bėga kraujas. Dabar tikrai nebijosiu kito karto…

Savo palatą pasipuošiau išlankstytom gervėm, kurias šiandien mokiausi daryti ergoterapijoje. Tikrai nelengvas darbas. Iki šiol dar tiksliai neatsimenu eigos, bet penktadienį vėl lankstysiu, tad manau, lengvai išmoksiu. O dabar uždavė sukarpyti kvadratais lapus, tad užsiėmimo turėsiu.Sakoma, kad reikia išlankstyti tūkstantį gervių ir tada galima prisikviesti laimę. Dabar mano tikslas ir yra toks: išmokti lankstyti ir prilankstyti tūkstantį gervių. Juk ta laimė tokia trapi. Aš ją lyginu su drugeliu. Ji tokia spalvinga, atskrieja pas mus netikėtai… Kaip nuostabu pajusti laimę! Be jos pasaulis taptų niūrus ir neįdomus…

Per vakar ir šiandien jau turėjau keletą pamokų, bet čia man sunkoka mokytis. Reikia priprasti. Mano mokytojai mokė vienaip, čia – kitaip… Mokytojai uždavė ir namų darbų. Nieko nelaukus, pradedu ruošti, nes nesinori atsidėti. Geriau atlikti su šviežia galva. Kartais pagalvoju, kad būtų neblogai eiti su kitais vaikais į bendras pamokas, bet mane varžo mano galimybės. Nesugebėčiau pora valandų ramiai išsėdėti, nes pradėtų mausti nugarą.

Kiekvieną dieną džiaugiuosi, kad nieko neskauda (bent kol kas). Taip pat stengiuosi nepersivalgyti (na ir skrandžio galimybės nelabai leidžia persivalgyti), bet visada labai noriu valgyti. Praeina pora valandų ir aš vėl alkana. Atrodo, kad skrandis pats mane suris…

O dabar laukiu chirurgo. Ne ne, man nieko blogo nenutiko, tik šiaip, kažkoks chirurgas, kas mėnesį atvažiuoja konsultuoti. Na aš nusiskundimų neturiu, bet pakalbėti bus neprošal. Be to, sakė, kad jis mane atsimena iš reanimacijos… Įdomu, kas jis? :))

Gyvenimas sanatorijoj

Pagaliau galiu pailsėti po visų mankštų. Viršuje, antro aukšto gyventojai paleido trankią muziką, kuri man visai nemiela. Ačiū Dievui personalas sudrausmino triukšmautojus ir vėl galiu mėgautis ramybe. Gyvenu tyloje, kaip aš ir mėgstu. Beveik namų aplinkoje. Viskas nauja, sutvarkyta, gražu ir tai man padeda išgyventi neverkusiai. Ta palata, kurioje dabar įsikūrėm, man primena mano namus: taip pat dažytos sienos, beveik toks pat dušas, spinta, virtuvės stalas, kėdės, net ir kriauklė beveik tokia pat, kaip ir namie.

Visą rytą buvau apsimiegojusi. Jaučiau ryškius pokyčius. Pačią pirmą dieną visos procedūros praėjo lengvai ir energingai, o jau antrą – trečią pajutau, kad greičiau pavargstu ir mielai, kur nors nuošalyje, kad ir vežimėlyje trumpam nusnūsčiau. Bet laiko ilsėtis, kaip ir nėra. Ištisai, nuo pat dešimtos valandos prasideda procedūros. Į palatą grįžtu keliom minutėm, kartais pusvalandžiui, o po pietų prasideda mokymas. Išskyrus penktadienius.

Spėjau susipažinti tik su trimis mokytojais: chemijos, lietuvių ir matematikos. Iš kart supratau, kad čia bus ne taip, kaip ligoninėj, o rimtas mokslas. Neįprasta buvo tai, kad čia eina ir dailės, muzikos bei inf. technologijų mokytojai, kurie pas mane namie į tvarkaraštį nėra įtraukti, tad jų man kaip ir nereikia.:) Pirmadienį bus pirmoji rimta mokymosi diena. Pamokos prasidės nuo trečios valandos. Tikiuosi, kad pamokos truks pora valandų, nes jeigu ilgiau – nebeištversiu ir užmigsiu.:)

Pirmoji procedūra paskirta dešimtą valandą. Tai – kojų šildymas ir burbulinė vonelė. Kai įmerkiu kojas, vanduo pradeda burbuliuoti ir taip man suaktyvina kraujotaką. Ir išlaukti reikia septynias minutes. Paskui reikia atsigulti šildymui, kuris trunka penkiolika minučių.

Iš kart po to važiuojame į masažą. Jis trunka maždaug apie pusvalandį. Man masažuoja rankas ir kojas. Labiausiai nepatinka, kai ateina eilė kojų pėdom, nes tada visą pėdą krato elektra. Tikrai nemalonu, bet su kiekviena diena darosi lengviau ir pakenčiamiau.

Dvyliktą valandą manęs laukia ergoterapija. Tai mano mėgstamiausia procedūra. Ten vyksta mankšta rankom. Tampau įvairias gumas ir, kas įdomiausia, atlieku pratimus, kurie primena žaidimus. Kabinetas yra  prikrautas įvairių žaidimų. Galima rasti įdomaus užsiėmimo. Ant sienos kabo lenta, tik man dar neteko garbė joje pasirašyti…:) (Nuotraukoje: aš ergoterapijoje)

Toliau einame, tiksliau važiuojame, pietauti į palatą. Maistas čia tikrai skanus. Kas svarbiausia – nesmirda. Aš jį valgau, tik ne viską. Nemėgstu razinų, tad jei kur būna jų įmaišyta – atsisakau. Šiandien pietum davė kugelį, tik matyt bulvės buvo pašalusios, nes kugelis                                                                   buvo saldus, bet vis tiek skanus. 🙂

Apie pirmą valandą vykstu mankštinti, svarbiausio dalyko, kojų. Ten reikia ir pačiai įdėti daug pastangų, tad džiaugiuosi, kad tai paskutinė procedūra, nes po jos ypatingai išvargstu. Pasigirsiu – šiandien myniau pedalus. Tik gaila labai trumpai, nes kaip pirmam bandymui užtenka. Aš taip pasiilgau dviračio! Anksčiau visas vasaras praleisdavau ant dviračio. Tvirtai nusprendžiau, kad kai būsiu visiškai sveika ir vaikščiosiu, užsiimsiu dviračių sportu. Tai mano hobis.

Na o rytoj bus laisvadienis. Jokių procedūrų. Ir bus galima išsimiegoti. Bet mes nekiurksosim visąlaik palatoj, pietum, žadam važiuoti aplankyti gimines, nes tikrai neiškentėčiau visą dieną uždaryta palatoj. O į parduotuvę manęs niekas neišleidžia, be to – neverta rizikuoti. Tad bent šioks toks prasiblaškymas. O dabar einu daryti mišrainę. Juk turim virtuvę, tad kodėl ja nepasinaudojus? 🙂

Kelionė į Uteną

Šiandien ryte labai sunkiai kėliausi. Niekam nepavyko manęs prižadinti, nes labai norėjau miego. Atsikėliau devintą ryto, kai jau visi krepšiai buvo sukrauti. Pavalgiau pusryčius ir pradėjau ruoštis ilgajai kelionei. Apžiūrėjau visus namus, visus šeimos narių veidus, nes žinojau, kaip jų pasiilgsiu. Net nenutuokiau kas manęs laukia ir ar man ten patiks. Stipriai apkabinau ir prisiglaudžiau prie mamos. Pajutau iš jos dvelkiančią ramybę ir meilę. Nebenorėjau jos paleisti ir glėbyje suspaudžiau ją stipriai stipriai, kiek jėgos leidžia. Bet minutės artėjo link dešimtos valandos ir mama paėmusi mane ant rankų nunešė į tėčio glėbį.

Lauke buvo senelis ir Bilis. Išvažiuojant jiems pamojavau. Mačiau, kaip Bilis įdėmiai mus stebėjo, norėjo loti, netgi veržėsi, bet staiga nurimo ir atsisėdo bei ramiai žiūrėdamas mus išlydėjo. Matyt jautė, kad jo šeimininkai ilgam išvažiuoja. Aš  žinojau, kad manęs laukia ne chemija ir onkohematologijos skyrius, o sanatorija. Nebus jokių vaistų, jokių vėmimų ir visokių kitų, įvairių kritimų. Dabar niekas nenuodys mano organizmo, tik palaikomojo gydimo tabletė, kurios poveikio beveik nesijaučia. Buvau rami, tad akyse nesikaupė ašaros. Žinojau, kad dabar atėjo laikas padėti mano organizmui  „atsistoti ant kojų”…

Radijas iki šiol mašinoj nesutvarkytas, tad tėtis užleido jo mėgstamą, lyrinį „STUDIJOS” dainų diską. Ant sankryžos mašina pradėjo gesti. Išsigandau, nes geso ne vieną kartą. Bet paskui viskas susitvarkė ir be jokių trukdžių važiavome toliau. Kaip ir kiekvieną kartą sustojome „Caffe” degalinėje. Ten užkandau kaimiškos užkepėlės. Valgiau pasigardžiuodama, nes buvau labai išalkusi. Visą kelią nesudėjau akių ir nekantravau. Norėjau kuo greičiau atvažiuoti, nes buvo labai įdomu sužinoti, kaip viskas vyks.

Kai nuo autostrados pasukome ties Ukmerge link Utenos, keliai, kuo toliau, tuo labiau darėsi kalnuotesni. Buvo labai smagu nuo jų lestis. Prisiminiau, kaip prieš šešerius metus teko važiuoti tais pačiais keliais, tik ne į pačią Uteną, o kažkur į Utenos rajoną. Pakelėse buvo daug sniego, o ten stovintis ženklas linkėjo mums gero kelio. Taip pat mus sveikino po lengva krentančios, tarpusavy žaidžiančios snaigės. Buvo labai įdomu stebėti viską pro mašinos langą. Nors kelionė buvo ne nuobodi, atrodė, kad į Uteną važiuoju žymiai ilgiau nei į Vilnių, bet tėtis sako, kad yra atvirkščiai ir į Vilnių reikia važiuoti ilgiau.

Reabilitacijos centras

Reabilitacijos centras

Įvažiavus į Uteną pasukome į karę pusę. Šiek tiek pavažiavus jau buvo galima pamatyti reabilitacijos centro išlindusį kampą. Kai pamačiau visą pastatą, jis man priminė Šiauliuose esančią ligoninę, kurioje gydėsi mano mažasis broliukas. Pastatas buvo pastatytas iš raudonų plytų, didelis su keliais korpusais. Šalia buvo pensionatas. Privažiavome prie priimamojo, kuris priminė VUVL priimamąjį Beveik toks pat. Pažvelgiau į kitoje pusėje esančius langus. Jie atrodė tamsūs ir niūrūs. Antrame aukšte, išėjęs į balkoną, turbūt savo artimiesiems mojavo kažkoks berniukas. Supratau, kad ten yra gyvenamieji kambariai. Turbūt ir man teks ten gultis…

Virtuvė

Virtuvė

Į pastatą įvažiavau su labai įdomiu invalido vežimėliu. Jis buvo visas plastmasinis. Atrodo net nesilanksto. Įdomu, kaip jį reikės įtalpinti į mašiną, kai norėsiu pavažiuoti iki „norfos”? Ji – artimiausia parduotuvė. Mus pasitiko labai draugiška sesutė ir vedėja, kurios mus palydėjo į mūsų apartamentus. Taip, kai pamačiau – nustėrau. Galvojau, kad bus paprasčiausia palata, bet… tai buvo beveik, kaip viešbučio kambarys! Vonia, virtuvė, kambarys – viskas viename. Beveik tas pats, kaip vieno kambario butas. O aš dėl kažko jaudinaus?! Atidarėme virtuvės spintelę, o ten – naujausi, nenaudoti puodukai, dubenėliai, lėkštutės, peiliai, šakutės, viskas ko reikia virtuvei.

)

Mano lova prie lango:)

Pasijutau šiek tiek nepatogiai, nes, kaip ir sakė daktarė, čia mus labai myli ir lepina. Pati tuo įsitikinau. Manau, čia nebus nuobodu, nes yra ir televizorius. Pirmas įspūdis labai geras. Kažkaip pasidarė lengviau, kai visi tokie draugiški.:) Ech, o rytoj kibsim į darbą. Nes norisi, bent viena koja pasiremiant iš čia išvažiuoti…:)

Gero vakaro!