
„Gyvenimas gali virsti tiesiog nepaprastu, o toks jis ir turėtų būti ir bus, kai pradėsi taikyti „Paslaptį” (Bobas Proctoras)
Ne kartą yra buvę liūdnų minučių, kai atrodo, kad viskas baigta, nebeištversiu. Ne kartą užduodavau sau klausimą „kodėl?“. Atrodo galiu pasinerti į liūdesio liūną ir kankinti save beprasmiškais klausimais… Kartais pagalvoju, kaip visa tai ištvėriau? Žinau tik viena – organizmas diktuoja man taisykles, o aš jo klausau ir darau, ką jis liepia.
Į mano rankas pateko knyga „Paslaptis. The Seckret“. Ten aiškinama, kaip „naudotis“ Paslaptim, kokią didelę galią mūsų gyvenime duoda mintys. Skaitau ir atrodo visa tai vyko su manimi. Nežinau, kokios nematomos galios man padėjo nepasinerti į liūdesį, bet perskaičius šią knygą supratau, kad einu teisingu keliu. Mintimis perbėgau per ligos metus. Susidaro toks įspūdis, kad aš buvau užsidėjusi rožinius akinius ir buvau visada užtikrinta, kad pasveiksiu, kad viskas bus gerai (p.s.,mano diagnozė- III stad. rabdomiosarkoma). Atsimenu kovo mėnesį, praleistą reanimacijoj. Prie manęs buvo prijungta begalybė vaistų lašelinių, o mano venomis tekėjo chemija ir reanimatologė mamai pasakė, kad iš tokios būklės paprastai vaikai neišsikapsto. Aš viena, leisgyvė gulėjau palatoje ir neturėjau jėgų net pratarti žodžio, stebėjau aplinką. Nors viskas tuo metu atrodė, kaip sapnas, aš viską supratau. Mačiau, kaip mama verkia ir žiūri pro palatos langą. Ji kenčia ir nepasiduoda. Ji vis tiek tiki, kad aš išeisiu iš reanimacijos. Negana to, reanimacijos sesutės irgi nebuvo labai draugiškos… Bet visa tai atrodė taip laikina, visada, kai matydavau mamą verkiančią, mintyse nesuprasdavau, kodėl ji taip pergyvena, juk viskas bus gerai? Aš tik per tas kelias dienas išsimiegosiu ir pailsėsiu nuo triukšmingų palatos gyventojų, ir neužilgo grįšiu į skyrių, galvodavau.:) Niekada nekankindavau save blogom mintim, tiesiog, jom nebuvo vietos mano galvoje. Žinojau, kad man yra blogai, žinojau, kad sergu vėžiu, bet visa tai atrodė visai nebaisu ir įveikiama, kad su šia mintim esu iki šiol.
Prisimenu, kad prieš didelius kritimus, sapnuodavau košmariškus sapnus. Atsibudusi jausdavausi nejaukiai, tad mintyse perkurdavau sapno pabaigą į gerą.Ir tik dabar, perskaičiuos šią knygą, supratau, kad mintimis piešiau savo ateitį. Pati to nesuprasdama, kūriau savo ateitį.
Dabar aš rašau čia, į savo dienoraštį ir esu laiminga. Laiminga, nes visada slapčia troškau pasidalinti savo mintimis su kitais. Dabar turiu rezultatą , nes visą tai sukūriau pati – savo mintimis. Visa tai, kas su manimi dabar vyksta, yra mano minčių rezultatas. Juk „kaip viršuje, taip ir apačioje. Kaip viduje, taip ir išorėje“. Ir visada prieš užmingant, aš kartoju „aš pasveiksiu, aš pasveiksiu, aš noriu pasveikti…“ Paprašydama sveikatos, siunčiu dažnį į visatą, o kai jis išsiųstas, aš žinau, kad gavau to, ko norėjau ir padėkoju už galimybę gydytis ir sveikti.Visa tai suteikia labai daug džiaugsmo ir stiprybės. Ši knyga tik pastiprino mano tikėjimą, kad aš pasveiksiu, o apie ligos sugrįžimą net negalvoju…



