Ketvirtoji diena turėjo būti „Kelionių diena”, bet dėl netinkamų oro sąlygų diena persivadino į „Draugystės dieną”. Pavalgę pusryčius visi susirinkome į foje, kur laukė nežinoma užduotis. Buvo žinomas tik tai, kad darbas bus susijęs su anglimi. Kai tai sužinojau, dingo visas noras dalyvauti – ir ne tik man, bet vis dėlto smalsumas nugalėjo. Visi gavome po A3 lapą ir turėjome jį visą nuspalvinti anglimi, kad neliktų nė vienos baltos dėmelės. Taip turėjome ant lapo išlieti savo visas neigiamas emocijas. Vėliau reikėjo lapą išplauti vandenyje ir su trintuku nupiešti bei išplėšti akis, nosį burną bei veido formą. Išplėštos akys, burna bei nosis buvo nereikalingos, išskyrus veido formą. Baigus viskas atrodė taip:
Viena šeima gavo vieną didelį lapą ir ant jo reikėjo suklijuoti gautus veidus. Sekanti užduotis buvo sugalvoti savo gautiems veidams po vardą ir sukurti pasaką.
Po pietų prasidėjo dovanėlių gaminimas. Iš įvairių medžiagų visi kūrėme dovanėles atsisveikinimo proga. Štai tada man labai pasiteisino lankstymas, kurį „praktikavau” pusę metų.:))
Penktoji – paskutinioji diena buvo mano pati nelaukiamiausia, nes be galo nenorėjau, kad stovykla baigtųsi. Kai buvau sveika taip pat dalyvaudavau stovyklose, tad galiu pasakyti, kad ši stovykla buvo pati geriausia iš visų buvusių. Visi labai susidraugavome, suradome bendraminčių. Visi atsisveikinę įteikėme vieni kitiems dovanėles, ir su nuostabiais prisiminimais palikome stovyklos vietą.
Po to dar neskubėjome namo, o papramogavome – važinėjom su keturviečiu dviračiu. Mynėme aš ir mama! Buvo geras sportas mano kojom, tad keista, kad šiandien neskauda jokių raumenų.:) Kažkaip nenorėjau važiuoti namo, nes per tą laiką labai gerai pailsėjome nuo kasdienybės, užsimiršo visos kasdienės bėdos, ir vėl sugrįžti į tą rutiną taip nesinori: vėl ligoninė, vėl nerimas dėl rezultatų, ech.. Bet šiandien esu laiminga ir patenkinta, kad man buvo suteikta garbė padalyvauti šioje stovykloje.:)