Prisiminimai ir dabartis:)

Oho! Seniai rašiau savo dienoraštį, praėjo visas mėnuo! Prisipažinsiu, ilgą laiką viduje kažkas kirbėjo ir tas Kažkas su dienom vis augo, kol pagaliau neištvėriau ir pasakiau „NE” savo „gal geriau kitą dieną papildysiu blogą” jau beveik „drauge” tapusiai frazei. Turbūt nieko nuostabaus, kad net nežinau nuo ko pradėti, nes įvykių buvo LABAI DAUG, pradedant nuo koncertų iki sanatorijos.:) Taigi reikia susirasti kokį ramų kampelį, kad niekas neblaškytų minčių.  Pirmiausia į galvą šauna virtuvė. Nee, tai tikrai bloga mintis, nes esanti ventiliacijos anga leidžia aiškiai girdėti, kas vyksta gretimoje palatoje. Ramiausiai būtų kitame koridoriaus gale, bet kaip man ten nusigauti? Ką gi, teks apsistoti miegamajam kambaryje, kuris ką tik atsilaisvino.

Jeigu pagalvojote, kad esu ligoninėje, klystate. Dabar jau devintą dieną leidžiu sanatorijoje. Taip, toje pačioje Utenoje.:) Šįkart esu su mama, o apsigyvenom gretimoje, bet ne ką blogesnėje palatoje. Apgyvendinimo sąlygos čia tikrai puikios, bet kažkodėl su mama jaučiamės nepailsėjusios. Pirma naktis buvo košmariškai bemiegė! Beje, vaikų taip pat daugiau negu žiemą, tad kartais pamiegoti pietų miego būna beprasmiška, o kartais visai gerai.:) Mūsų nelaimei, jau antrą dieną be perstojo kaip iš kibiro pila lietus, be to kaip vasarą yra šaltoka, tad antrą dieną tenka leisti palatoje.

Šįkart procedūrų gavau daugiau: ergoterapija, kineziterapija, masažas, šildymai, elektro stimuliacija ir lempa. Turbūt pastebėjot, kad nėra nė vienos vandens procedūros, o viskas dėl to, kad mano kairės kojos piršto panagė jau trečią mėnesį be perstojo pūliuoja. Buvom apsidžiaugę, nes atrodė, kad pirštas gyja, bet vakar pastebėjome tame pačiame piršte, tik kitoj pusėj nago atsiradusį pūlinį. Štai kodėl negalima per anksti džiūgauti! Tai trukdo ir kineziterapijai, kur mankštinamos kojos, nes negaliu normaliai atremti pėdos. Bet stengiamės, kad tokia smulkmena nesugadintų mankštos, tad suradome išeitį, kaip atsistoti neremiant pirštų. Svarbiausia neskausmingai! Vis dėlto ortopedų nuomone, kojų kontraktūros yra per daug didelės, tad kažin ar apsieisim be operacijos. Man tai būtų priimtiniausia. Norėčiau, kad viskas įvyktų kuo greičiau, bet vis dėlto nesinori skubėti, kol nėra visiškai įveikta pagrindinė liga… Beje, kaip tik dabar jau nebeturiu centrinio kateterio, nes jį prieš pusantros savaitės pašalino. Ačiū Dievui (ir daktarams), kad kateteris šalinamas su narkoze. Kai tai sužinojau, lyg akmuo nuo širdies nusirideno.:)

Gegužę turėjau net tris koncertus! Ir tam nesutrukdė net invalido vežimėlis! Pirmasis koncertas įvyko Palangoje. Kartu su ansambliu grojome Lietuvos kultūros centrų direktoriams. Gerų įspūdžių prisisėmiau ne tik iš koncerto, bet patiko ir tai,kad po tiek laiko pamačiau jūrą. Gaila, kad buvo šaltoka, bet pravaikščiojom visas dvi valandas! Ir manęs visiškai tai nevargina, o grojimas netgi pakrauna.

Antrasis koncertas buvo didelis ir vyko mano miesto mokykloje, kurioje aš mokausi (dabar jau mokiausi). Tada susirinko visi kas galėjo, bet, deja, ne visi, kurie man padėjo. Juk dauguma aš net nepažįstu ir niekada nesu mačiusi! Tądien gavau laaaabai daug gėlių. Gyvenime nesu tiek gavus! O kokia buvau laiminga! Visą dieną tryškau džiaugsmu, atrodė, kad tuoj pradėsiu vaikščioti. Buvau lyg ant sparnų! Džiaugiausi gavusi progą vėl pagroti.

Na o trečiasis koncertas įvyko onkohematologiniam skyriuje. Tai buvo mano sena svajonė. Kai gulėdavau ligoninėj, vis pagalvodavau, kad kada nors ateis tokia diena, kai galėsiu ligoniukams pagroti ir parodyti, kad viskas įmanoma! Džiaugiuosi, kad tai įvyko.

Visą tą mėnesį šalia koncertų buvo ir mokslai. Taigi, mokiausi mokiausi ir dar kartą mokiausi. Ir laukiau, kada baigsis mokslo metai. Na ir sulaukiau. Birželio aštuntąją po pusantrų metų pertraukos vėl peržengiau mokyklos slenkstį. Tąkart kaip žiūrovė. Vyko išleistuvės. Septintokai ir mokytojai išleido aštuntas klases į gimnaziją. Vėl pabuvau mokyklos šurmulyje. To ir pakako.:)

Dabar galiu trumpam pamiršti visus mokslus ir daryti tai, kas man pačiai miela.:) Šiuo metu darau įvairius karolius, bet dar daug ką noriu išmokti ir padaryti. Taip  pat be galo nekantrauju ir laukiu Draugų salos,kurioje dalyvausiu pirmą kartą…:)

Labanakt!

Gyvenimas sanatorijoj 3

Negaliu patikėti, kad jau greit baigsis dienos sanatorijoje ir reikės važiuoti, apsnigtais keliais, į Vilnių, ir tą pačią dieną namo. Taip greit bėga laikas, kad atrodo, jog neseniai čia atvažiavom.

Sanatorijoj, beveik, kaip gyvenant daugiabutyje. Dabar mus atskyrė net per koridorių nuo visų procedūrinių kabinetų ir t.t. Turim savo išėjimą, na, savo erdvę.:) Viršuj kiekvieną vakarą ir ne tik kažkas leidžia muziką. Kiek žinau, tai nepriklauso sanatorijai, nes ten yra nuosavi žmonių butai.

Iš vis, sanatorijoj atsirado labai daug užimtumo. Neseniai pabaigiau lankstyti gerves, kuriomis papuošėme ergoterapijos kabinetą. Nors jų ir ne tūkstantis, bet tikiuosi, kad visiems neš pavasario džiaugsmą, nors ir už lango yra sniegas, taip pat – laimę. Būdama čia, užmirštu visus savo rūpesčius ir ligas, nes nuo jų atitraukia namų darbai, kurių yra kalnai.:) Taip, retai kada prisimenu savo ligą… Tiesiog gyvenu šia diena, šia minute ir džiaugiuosi, kad neatsiranda kokių pašalinių skausmų…

Dabar vis dažniau išgirstu iš aplinkinių žodį – vėžys. Dabar įtaria vėžį mano draugės seneliui, mano tetai… Ir visai nesvarbu: ar žmogus geras, ar blogas, vėžys į tai neatsižvelgs. Jis, kaip ir traukos dėsnis, neskiria blogio nuo gėrio…

Preš kelias dienas vyko kaziuko mugė, nekantravau ten nuvykti, nes vis trukdydavo esančios procedūros. Kai pagaliau atsirado laisva minutė, iškart skubėjau į salę, esančią senelių namuose. Ten mirgėjo įvairūs pensionatų padaryti darbai: visokie karpiniai, mezginiai, kepiniai… Net nespėdavau susiprasti, kai į saują, kas nors įdėdavo keletą sausainių. Buvo labai daug žmonių, tad su vežimėliu, prasibrauti buvo sunku. Iš toli apžiūrėjau visus prekystalius ir, su tėčiu, nuskubėjom į paskutinę procedūrą. Po jos, palikusi aušti pietus, vėl nuskubėjau atgal į mugę, bet nebespėjau, nes visi prekystaliai buvo susikrovę savo dirbinius į dėžes. Visi žmonės buvo apsupę salės vidury. Bandžiau, pro žmonių paliktus tarpus, pamatyti, kas ten vyksta, bet netikėtai išgirdau akordeono muziką. Šiaip taip, prasispraudus į salės kampą, pagaliau išvydau visą vaizdą. Šone sėdėjo kanklininkių ansamblis. Ant kelių buvo pasidėjusios tradicines kankles. Nustebau, kai pamačiau, kad kanklėmis groja ir berniukai, nes retai gali pamatyti tokį vaizdą. Kai pradėjo groti pirmąjį kūrinį, akyse, nesuvaldomai pradėjo kauptis ašaros. Prisiminiau visus metus, prieš ligą. Kanklės buvo mano kasdienybė. Visą ateitį siejau su kanklėmis. Nors kartais ir pasispyriodavau (na gerai gerai, mama, dažniau nei kartais), tai buvo tai, ko anksčiau nelabai pastebėdavau. Tada turėjau viską, tad neįsivaizdavau savęs be kanklių, bet kai tai atsitiko, supratau, kad tai buvo daugiau nei pomėgis. Tai buvo vienas iš brangiausių dalykų mano gyvenime. Tad vien tai, mane paskatina dar labiau kibti į mankštą, kad užaugtų visi raumenys ir padėtų man ramiai, be jokių nepatogumų, išsėdėti ant kėdės.:) Išklausiau puse koncerto, nes pajutau, kaip pradėjo gurgti mano pilvas…

Kartais, kai būnu geros nuotaikos, pradedu maivytis prieš veidrodį. Taip pat apžiūrinėju kiekvieną plauką mano galvoje, ištyrinėju kiekvieną milimetrą. Visiems jie patinka. Tėtis sako, kad jie būtų visai neblogi šepečiai, su kuriais galėtų išvalyti mašiną.:) Jie tokie švelnūs ir tankūs. Tikiuos niekad gyvenime neateis tokia diena, kad vėl reiks jų atsisakyti.

O dabar už lango, labai stipriai, šviečia saulė, kuri atsimuša į mano akinių kraštą, tad pats laikas palinkėti visiems geros dienos ir eiti visiškai užbaigti namų darbų kalno…:)

Geros dienos!

Gyvenimas sanatorijoj 2

Šiandien Utenoj protarpiais išlenda saulė. Žiūriu pro langą ir norisi bėgti į lauką – viskas taip gražu ir miela. Net  ir raudonas pastatas, saulės spinduliuose, neatrodo toks didelis ir baisus.:)

Sanatorijoj nėra liūdna, visada yra ką veikti. Šiandien, nors man ir nepriklauso, su tėčiu, po mankštos nuėjome apžiūrėti rūsyje esančio baseino. Ten plaukiojo mano aštuonmetis kaimynas, taip pat su tokia pat diagnoze, kaip ir aš, tik jam jau paskutinė diena sanatorijoj. Aš irgi noriu į baseiną! Bet negalima dėl kateterių. Ir šiaip, dar esu per silpna. O mankšta šįkart vyko neįprastoje aplinkoje. Šiandien ėjome į rūsį. Ten buvo įvairiausių treniruoklių, kuriuos norėčiau išbandyti, bet vėlgi esu tam per silpna, taigi, treniruoklius išbandė tėtis. O man, kol kas, mėgina pratampyti sutrumpėjusią Achilo sausgyslę. Kažkurią dieną ateis daryti išmatavimus įtvarams. Laukiu nesulaukiu…

Taip pat šiandien iš piršto paėmė kraują. Padariau išvada, kad N.A. iš tikro yra atsilikęs kraštas, nes pirštą bado su metaline adatėle. O čia, be jokių problemų: pakšt ir viskas (kaip su kokiu šautuviuku).:)) Jokio skausmo, viskas paprasta ir be ašarų.:) Kol ėmė kraują pasišnekučiavau su sesute, net užmiršau, kad laikau atkišusi ketvirtąjį pirštą, iš kurio bėga kraujas. Dabar tikrai nebijosiu kito karto…

Savo palatą pasipuošiau išlankstytom gervėm, kurias šiandien mokiausi daryti ergoterapijoje. Tikrai nelengvas darbas. Iki šiol dar tiksliai neatsimenu eigos, bet penktadienį vėl lankstysiu, tad manau, lengvai išmoksiu. O dabar uždavė sukarpyti kvadratais lapus, tad užsiėmimo turėsiu.Sakoma, kad reikia išlankstyti tūkstantį gervių ir tada galima prisikviesti laimę. Dabar mano tikslas ir yra toks: išmokti lankstyti ir prilankstyti tūkstantį gervių. Juk ta laimė tokia trapi. Aš ją lyginu su drugeliu. Ji tokia spalvinga, atskrieja pas mus netikėtai… Kaip nuostabu pajusti laimę! Be jos pasaulis taptų niūrus ir neįdomus…

Per vakar ir šiandien jau turėjau keletą pamokų, bet čia man sunkoka mokytis. Reikia priprasti. Mano mokytojai mokė vienaip, čia – kitaip… Mokytojai uždavė ir namų darbų. Nieko nelaukus, pradedu ruošti, nes nesinori atsidėti. Geriau atlikti su šviežia galva. Kartais pagalvoju, kad būtų neblogai eiti su kitais vaikais į bendras pamokas, bet mane varžo mano galimybės. Nesugebėčiau pora valandų ramiai išsėdėti, nes pradėtų mausti nugarą.

Kiekvieną dieną džiaugiuosi, kad nieko neskauda (bent kol kas). Taip pat stengiuosi nepersivalgyti (na ir skrandžio galimybės nelabai leidžia persivalgyti), bet visada labai noriu valgyti. Praeina pora valandų ir aš vėl alkana. Atrodo, kad skrandis pats mane suris…

O dabar laukiu chirurgo. Ne ne, man nieko blogo nenutiko, tik šiaip, kažkoks chirurgas, kas mėnesį atvažiuoja konsultuoti. Na aš nusiskundimų neturiu, bet pakalbėti bus neprošal. Be to, sakė, kad jis mane atsimena iš reanimacijos… Įdomu, kas jis? :))

Gyvenimas sanatorijoj

Pagaliau galiu pailsėti po visų mankštų. Viršuje, antro aukšto gyventojai paleido trankią muziką, kuri man visai nemiela. Ačiū Dievui personalas sudrausmino triukšmautojus ir vėl galiu mėgautis ramybe. Gyvenu tyloje, kaip aš ir mėgstu. Beveik namų aplinkoje. Viskas nauja, sutvarkyta, gražu ir tai man padeda išgyventi neverkusiai. Ta palata, kurioje dabar įsikūrėm, man primena mano namus: taip pat dažytos sienos, beveik toks pat dušas, spinta, virtuvės stalas, kėdės, net ir kriauklė beveik tokia pat, kaip ir namie.

Visą rytą buvau apsimiegojusi. Jaučiau ryškius pokyčius. Pačią pirmą dieną visos procedūros praėjo lengvai ir energingai, o jau antrą – trečią pajutau, kad greičiau pavargstu ir mielai, kur nors nuošalyje, kad ir vežimėlyje trumpam nusnūsčiau. Bet laiko ilsėtis, kaip ir nėra. Ištisai, nuo pat dešimtos valandos prasideda procedūros. Į palatą grįžtu keliom minutėm, kartais pusvalandžiui, o po pietų prasideda mokymas. Išskyrus penktadienius.

Spėjau susipažinti tik su trimis mokytojais: chemijos, lietuvių ir matematikos. Iš kart supratau, kad čia bus ne taip, kaip ligoninėj, o rimtas mokslas. Neįprasta buvo tai, kad čia eina ir dailės, muzikos bei inf. technologijų mokytojai, kurie pas mane namie į tvarkaraštį nėra įtraukti, tad jų man kaip ir nereikia.:) Pirmadienį bus pirmoji rimta mokymosi diena. Pamokos prasidės nuo trečios valandos. Tikiuosi, kad pamokos truks pora valandų, nes jeigu ilgiau – nebeištversiu ir užmigsiu.:)

Pirmoji procedūra paskirta dešimtą valandą. Tai – kojų šildymas ir burbulinė vonelė. Kai įmerkiu kojas, vanduo pradeda burbuliuoti ir taip man suaktyvina kraujotaką. Ir išlaukti reikia septynias minutes. Paskui reikia atsigulti šildymui, kuris trunka penkiolika minučių.

Iš kart po to važiuojame į masažą. Jis trunka maždaug apie pusvalandį. Man masažuoja rankas ir kojas. Labiausiai nepatinka, kai ateina eilė kojų pėdom, nes tada visą pėdą krato elektra. Tikrai nemalonu, bet su kiekviena diena darosi lengviau ir pakenčiamiau.

Dvyliktą valandą manęs laukia ergoterapija. Tai mano mėgstamiausia procedūra. Ten vyksta mankšta rankom. Tampau įvairias gumas ir, kas įdomiausia, atlieku pratimus, kurie primena žaidimus. Kabinetas yra  prikrautas įvairių žaidimų. Galima rasti įdomaus užsiėmimo. Ant sienos kabo lenta, tik man dar neteko garbė joje pasirašyti…:) (Nuotraukoje: aš ergoterapijoje)

Toliau einame, tiksliau važiuojame, pietauti į palatą. Maistas čia tikrai skanus. Kas svarbiausia – nesmirda. Aš jį valgau, tik ne viską. Nemėgstu razinų, tad jei kur būna jų įmaišyta – atsisakau. Šiandien pietum davė kugelį, tik matyt bulvės buvo pašalusios, nes kugelis                                                                   buvo saldus, bet vis tiek skanus. 🙂

Apie pirmą valandą vykstu mankštinti, svarbiausio dalyko, kojų. Ten reikia ir pačiai įdėti daug pastangų, tad džiaugiuosi, kad tai paskutinė procedūra, nes po jos ypatingai išvargstu. Pasigirsiu – šiandien myniau pedalus. Tik gaila labai trumpai, nes kaip pirmam bandymui užtenka. Aš taip pasiilgau dviračio! Anksčiau visas vasaras praleisdavau ant dviračio. Tvirtai nusprendžiau, kad kai būsiu visiškai sveika ir vaikščiosiu, užsiimsiu dviračių sportu. Tai mano hobis.

Na o rytoj bus laisvadienis. Jokių procedūrų. Ir bus galima išsimiegoti. Bet mes nekiurksosim visąlaik palatoj, pietum, žadam važiuoti aplankyti gimines, nes tikrai neiškentėčiau visą dieną uždaryta palatoj. O į parduotuvę manęs niekas neišleidžia, be to – neverta rizikuoti. Tad bent šioks toks prasiblaškymas. O dabar einu daryti mišrainę. Juk turim virtuvę, tad kodėl ja nepasinaudojus? 🙂