Užvakar, po vakarinių skausmo priepolių, naktį miegojau gerai, nekankinama skausmų, nes nuo jų išgelbėjo ibuprom tabletė. Atrodė, kad skausmas nori išsiveržti, bet su juo viduje kažkas kovoja ir jį prislopina. Užsimerkusi įsivaizdavau, kad esu didesnė ir stipresnė už skausmą, ir pradėjau giliau kvėpuoti kol užmigau…
Prabudau apie 6 val. ryto. Už durų girdėjosi žingsniai, supratau, kad tai tėtis. Šiek tiek nusistebėjau ir apsidžiaugiau, kad nejaučiu jokio skausmo. Lėtai įsėdau į vežimėlį ir atsargiai nuvažiavau iki virtuvės. Stengiausi nedaryti jokių staigių judesių, kurie sukeltu betkokį maudimą. Momentais šiek tiek sudurdavo, bet labai nežymiai. Sužibo viltis, kad vis dėlto čia nieko blogo, bet ir neatmečiau tos galimybės, kad tektų pasilikti ligoninėje. Pagalvojau, gal palaukti penktadienio? Bet be galo norėjau sužinoti skausmo priežastį ir pasiruošiau išvykti.
Kol važiavom, visą kelią miegojau. Retkarčiais žvilgtelėdavau pro mašinos langą. Keista, bet kažkur dingo baimė ir atsirado nekantrumas. Kai mašina važiuodavo pro duobes, šiek tiek sudurdavo, bet dūris būdavo labai užslopintas.
Gerai, kad švietė saulė. Nuotaika buvo geresnė, atrodė, kad bet kokią žinią priimčiau lengviau. Palatoj, beveik visada, žiūrėjau pro langą į šimtą kartų matytą vaizdą.:) Niekur neskaudėjo, tik gal truputį maudė, bet po kurio laiko ir jis išnyko. Likus dviem valandom iki echoskopo turėjau daug gerti, tad neišsiskyriau su tichė mineraliniu vandeniu. Kai atėjo laikas važiuoti į echoskopiją jaučiau, kaip mano šlapimo pūslė prisipildė ir tikėjausi, kad nereiks ilgai laukti, kol priims į echoskopą. Ilgai laukti ir nereikėjo, bet echoskopuotojas vėlavo. Tada ir prasidėjo mano „kančios”. Prisiminus tą momentą suima juokas, nes tada elgiausi, kaip mažas nekantraujantis vaikas, galvojau, kad plyš mano šlapimo pūslė. Bet po dvidešimt minučių pagaliau sulaukėm echoskopuotojo ir į kabinetą įvažiavau pirmoji.
Su nekantrumu laukėm rezultatų. Kai mane echoskopavo nenuleidau akių nuo ekrano, tuo pačiu žvilgčiojau į echoskopuotojo veidą, mėgindama išvysti keistą mimiką jo veide, nes kažką rado. Jo veidas buvo ramus, nieko įtartino. Tėčiui pašnibždėjau „turbūt jau Amen”, nors, tiesą pasakius, pati to netikėjau, bet kai kažkam pasakai, pasidaro lengviau ir padidėja tikimybė, kad taip nėra. Taip, per visus tuos metus, sugalvojo mano mama ir, galbūt dėl to, apie viską mes kalbam atvirai ir be jokių baimių.
Rezultatų sulaukėm kažkur po keturių. Pasirodo tai buvo šlapimo takų infekcija. Vau, nežinojau, kad nuo infekcijos gali kankinti tokie skausmai. Daktarė išrašė antibiotikų, o kai apie tai pasakiau mamai, ji su viltimi manęs paklausė, kad gal man nereikės gerti chemijos tablečių, bet kai visa tai paneigiau bandė surasti su manim kompromisą ir įkalbėti pasirinkti vieną: arba chemija, arba antibiotikai. Nesutikau nei su vienu jos pasiūlimu ir sutarėm tai aptarti namie. Ji labai jaudinasi dėl to, kad šalia leidžiamų dar reikia gerti chemijos tabletes.
Tuo pačiu gavau leidžiamos chemijos dozę ir išvažiavom namo. Buvau labai laiminga. Buvom susikrovę tašes, nes galvojom, kad pasiliksim ilgesniam laikui, bet, ačiū Dievui, jų nereikėjo iškrauti.
Taip,tikrai ačiū Dievui. 🙂