Monologas

Keistos pastarosios dienos… Nenormalus kūno silpnumas lydi nuo pat pirmadienio iki šiol! Visokios nemalonios, liūdesį keliančios mintys kirba galvoje: gal vėžys mane čia sekina ir pasiima visą, jau ir taip menką, energiją, o gal kalta prasta mityba – valgau kaip žvirblis, o svoris vis krenta… Beje, neseniai sugalvojome su mama kaip mane pasverti! Ji, paėmusi mane ant rankų, atsistojo ant svarstyklių ir numetus jos svorį, paaiškėjo, jog sveriu TIK menkus ir gležnus 30 kg! Nuotaika nukrito vietoje. Išties, kažko geresnio ir nesitikėjau, bet bent jau + 2 kg daugiau… Kartais aplanko baimė numirti anksčiau laiko ne nuo ligos, bet nuo organizmo išsekimo. Atrodo, su kiekviena diena jėgų vis mažėja, tačiau neprarandu vilties, kad ateis ta diena, kai po truputį viskas ims kilti į viršų. Ir taip kiekvieną dieną. Būna blogai, bet vis tikiuosi, kad rytoj bus geriau. Ir kartais pasiseka – pagerėja, tada galiu pailsėti nuo skausmų, vėl užsiimti sau mielu užsiėmimu. Pasiilgau tų dienų, kai jausdavausi stipri, pilna noro, ryžto kažką veikti, užsiimti. Dabar aplankė gili apatija. Nebežinau, ko noriu, kokie mano tikslai… Būtinai bent kartą per savaitę išaušta diena, kai ryte atsikėlus norisi pradingti skradžiai žemės. Viskas atrodo taip niūru…  Kažkas panašaus į rudeninę depresiją. Sveikus žmones veikia ruduo, o ligonius – dvigubai.  Žmonės pataria skaityti knygas tokiu atveju, sako, padeda. Bet geriausiai mano mintis pravalo ir nuo niūrios kasdienybės bent trumpam atitraukia išvyka iš namų, pabuvimas tarp žmonių, bendravimas. Tada užsimiršta viskas, kas negera… Užmirštu, kad esu mirtinas ligonis.

Tikiuosi artimiausiu metu sveikata suskubs pagerėti, kol liūdesys netapo geriausiu draugu. Rytoj pabandysiu pastiprinti savo kūną lašinėmis. Gal padės…

Trumpas pasakojimas apie mano situaciją

***

Gyvenimas yra keistas ir nenuspėjamas. Kai buvau sveika (bent jau tokia jaučiausi ir atrodžiau), niekada nesusimąstydavau, kad likimas suduos tokį didelį ir žiaurų smūgį – iš sveikos trylikametės mergaitės virsiu sunkiai sergančia ir judančia neįgaliojo vežimėlio pagalba paaugle. Gyvenimas tada atrodė toks nepavojingas ir tobulas… Tačiau viskas pasikeitė akimirksniu. 2008 metų sausio 28 diena į atmintį įsirėžė visam gyvenimui, išgirdus diagnozę – vėžys. Buvau pasiryžusi ištverti viską ir kovoti iki galo. Viltis ir tikėjimas, jog kažkada viskas pasibaigs laimingai, neapleido nė sekundės. Svajonės visada buvo su manimi ir mane palaikė.

Kai atrodė, jog pagaliau ta diena išaušo, kai buvo baigtas gydymas ir liga atrodė pristabdyta, negalėjau tverti iš džiaugsmo. Buvau tokia dėkinga Dievui už tai! Ir net neįtariau, kad po šešių mėnesių viskas apsivers dar kartą. Po beveik dvejus metus trukusio gydymo ir praėjus pusei metų, kai liga atrodė atsitraukusi, 2011 m. liepos 13 dieną ji vėl sugrįžo. Šįkart laukė dar didesnė, daugiau kantrybės reikalaujanti kova nei buvo pirmąjį kartą. Deja, atsinaujinus rabdomiosarkomai, išgyventi beveik neįmanoma. Nebent įvyks stebuklas…

Stebuklo vis dar laukiu iki šiol. Atsinaujinusį auglį pavyko išoperuoti radikaliai, tačiau jau po trejų mėnesių liga sugrįžo negailestingai – antrąjį kartą. Tai buvo trečias auglys, kurį pilve turiu iki šiol. Joks tradicinis gydymas nebėra veiksmingas. Tokia yra realybė…

Skaudu darosi pagalvojus, kad nuo liepos 13 dienos viskas iki šiol ritasi žemyn… Jokio pagerėjimo ligos atžvilgiu nėra. Kova jau tęsiasi beveik keturis metus ir kuo toliau, tuo darosi sunkiau. Tačiau pasiduoti sau negaliu leisti. Nesvarbu, kad vėžys yra šiuo metu labai išplitęs (metastazės plaučiuose ir du pikti limfmazgiai kakle), savęs nelaidosiu iš anksto. Dėkoju Dievui už kiekvieną suteiktą dieną ir stengiuosi iš jos išpešti viską, kas yra geriausia. Mirties aš nebijau. Ir apie ją kalbėti man visai nebaisu. Nenoriu žinoti, kas bus rytoj ar poryt. Tiesiog džiaugiuosi šiandiena ir stengiuosi kabintis į gyvenimą visomis jėgomis.

Vasara!

Sunku patikėti, kad prasidėjo vasara. Taip pat baigėsi mokslo metai. Laikas prabėgo labai greitai, kad, rodos, tai, kas buvo prieš pusę metų ar anksčiau, tebuvo vakar… Lauke karšta ir vis labiau norisi lietaus, bet tamsūs debesys vis praplaukia pro šalį – kažkur vis lyja, bet tik ne pas mus.

Vakarais visada prasiveriu langą – juk taip malonu ir gera įkvėpti to nuostabaus žemės skleidžiamo kvapo. Įkvėpus įsivaizduoju, kaip jis pereina pro kiekvieną ląstelę ir išvalo visas susikaupusias blogybes.

Pastebėjau, kad dažnai užmirštu, jog judu vežimėlio pagalba. Kartą sugalvojau, kad reikia pabandyti pavažiuoti seniai savo važinėtu dviračiu. Pasikviečiau visus, kas tik buvo netoliese, į pagalbą ir beveik net nepajutau, kaip jau sėdėjau ant dviračio sėdynės! Tvirtai suėmiau vairą ir… pirmyn į trasą! Tėtis padėjo palaikyti pusiausvyrą, o aš vairavau bei myniau pedalus. Judesiai buvo gan nekoordinuoti, tad nei iš šio nei iš to staiga nusukdavau vairą visai ne į tą pusę, tarsi retkarčiais užeitų kokie drebuliai. Atsargiai važinėjau labai neilgai, bet man to užteko ir buvau labai laiminga, kad man pavyko įgyvendinti savo svajonę!

Nemėgstu planuoti į ateitį, gal netgi bijau kažką planuoti, bet neplanuojant gyventi turbūt neišeina. Pats gyvenimas verčia kurti kažkokius planus. Taigi, mano šeima numato dalyvauti „Bajoriškos vasaros“ stovykloje, kuri vyks liepos mėnesio 18 – 23 dienomis. Šios dienos bus skirtos stovyklauti vaikams su onkologinėmis ligomis, diabetu, pulmonologiniais susirgimais iki 16 m.. Jeigu kažkam įdomu, daugiau  informacijos galite rasti http://www.algojimas.lt/2011/06/06/10645/. Stovyklos vieta taip pat bus labai graži, apsupta ežero sodyba „Tėviškė“ (Daugiau info. – http://www.poilsiskaime.lt ). Šioje stovykloje dalyvavau ir pernai, ir tikrai nepasigailėjau (tik tada ji vyko Šventojoje). Įspūdžiais, iš praeitos stovyklos, dalinausi štai čia – http://www.julijosdienorastis.lt/category/stovyklos/ .