Antra diena ligoninėje

Šiandien visą rytą iki pat puse dvylikos turėjau badauti. Skrandis vos pats manęs nesuvalgė, bet neiškentus suvalgiau mažą kąsniuką sausainio, kuris šiek tiek apramino suirzusį skrandį. Labai laukiau kada pradės tyrimą. Iš anksto susiruošėme ir apie vienuoliktą, priimamajame sulaukėme mašinos, kuri nuvežė į onkologijos institutą. Tai labai didelė ligoninė, tad kol suradom reikiamą kabinetą, nemažai paklaidžiojom… Žmonių, kaip visada buvo be galo daug. Teko laukti pusvalandį eilėje, kol pagaliau,apie dvyliktą atėjo mūsų eilė. Prieš tai teko išgerti du puodelius skysčio, kuris vadinamas kontrastu. Jo skonis toks pat, kaip paprasto vandens, bet kai buvo likę labai mažai, antro puodelio, vos neapsivėmiau.

Kai įėjau, mane paguldė po milžinišku aparatu, kuris buvo didesnis už tą, prie kurio buvau pripratus. Žinoma šis aparatas buvo naujoviškas. Ant jo, viršuje, buvo nupiešti du veidukai: vienas su praverta, besišypsančia burna (kas reiškia – galima kvėpuoti), kitas su išpūstais žandais (reiškia, kad negalima kvėpuoti). Taip pat iš kažkur sklido balsas, kuris sakė kada kvėpuoti, o kada ne. Kai jis pradėjo važinėtis visada meldžiausi. Pasakiau visas maldas kurias žinau. O visas tyrimas truko apie puse valandos, bet laikas praėjo greitai. Kai pamačiau lašelinę – išsigandau, pagalvojau, kad man ją lašins, bet ačiū Dievui, nieko panašaus neįvyko, tik į kateterį kažką suleido, nuo kurio man pasidarė laaabai šilta, o ant galo vėl pradėjo pykinti. Tada galvojau, kad neištversiu, bet – ištvėriau.:) Aparatas vėl pradėjo važinėtis, o jo viduje, ratu sukosi kažkas panašaus į pilkas juostas. Sukosi greitai. Kai prie jo privažiavau arčiau – šiek tiek išsigandau, buvo tikrai baisoka, bet viskas greitai baigėsi…:)

Na o rezultatų teks laukti iki rytojaus. Rytoj ryte, juos pasiimsime iš instituto, o tada bus aišku, kas mūsų laukia.

P.s. šiandien mačiau labai labai mėlyną autobusą, kuris man padarė milžinišką  įspūdį! Nežinau kodėl, bet pasaulis pasidarė dar spalvingesnis.:) Ir prisiminiau dainą „Mėlynas autobusiukas”:))

Labas, Vilniau! Aš jau čia.

Lygiai antrą valandą,po pietų, buvo sukrautas visas bagažas, o tėtis skubino važiuoti. Šįkart buvo sunku išsiskirti su šeimyna, buvo skaudu, kaip niekad… Puse valandos verkiau mamai ant peties, ji irgi nesugebėjo sutramdyti ašarų, bet mums reikėjo važiuoti ir puse dvejų išsukome iš kiemo.

Mašinoje, pradžioje grojo ispaniška, graudi muzika. Važiuojant stebėjau savo miestelį, nes vis dėlto pamatau jį retai… Niekas nebuvo pasikeitę: tie patys parduotuvių vaizdai, medžiai, namai, gatvės… Nors saulė apšvietė miestelį, jis atrodė tuščias ir nykus. Nebuvo nė vieno žmogaus, tik mano senelis su močiute, stovėjo ir laukė prie įėjimo atvažiuojant manęs ir mano tėčio.

Prieš Šiaulius truputį nusnūdau. Muzika,kuo tolyn, tuo darėsi linksmesnė. Nežinau ar tai ženklas, ar Dievas taip bando kalbėti su manim, bet, kad ir kokios nuotaikos būtų daina, dainos skambėjo tik apie viltį, ir apie tai, kad gyvenimas yra gražus. 🙂

Kaip visada sustojome degalinės kavinukėje prie Panevėžio. Tai mūsų nuolatinė stotelė. Šiek tiek išgėriau baltos kavos bei suvalgiau bandelę su varške. Mintys buvo visai kitur – pas mamą. Bet bandžiau apie namus galvoti kuo mažiau, nes ašaros buvo čia pat…

Važiuojant link Vilniaus atsivėrė nuostabus vaizdas. Pro apsnigtas egles matėsi spalvingas saulėlydis. Pasigailėjau, kad neturiu po ranka bet kokio, fotografuojančio daikto, nes vaizdas buvo labai gražus ir raminantis.

Atvažiavome, kai buvo jau sutemę. Labai patiko važiuoti per sniegą su invalido vežimėliu, toks pat jausmas, kaip su rogutėm 🙂 Norėjosi dar ir dar… Bet laimės minutės truko trumpai ir prieš akis atsivėrė priimamojo durys. Įvažiavus jaučiausi nedrąsiai. Vos tilpome į liftą, turbūt sustorėjau:) Skyrius atrodė pustuštis. Kai įvažiavome mus pasitiko fainuolė sesutė Marytė 🙂 O paguldė mane pačiam centre, prie pat posto. Triukšminga vietelė, bet ką padarysi, bent jau esam vieni. Jau ir tai gerai, nes labiausiai nerimavau dėl to. Dažniausiai mane paguldo su berniukais (aišku su mažesniais), tad galvojau, kad būtų stebuklas, jei būčiau paguldyta su mergaite arba viena.:) Na, stebuklas įvyko!

Aišku budinti daktarė pastebėjo mano pasikeitimus. Esu su plaukais ant galvos, blakstienom ir antakiais, ir odos spalva normali, ne taip, kaip seniau… Hmm, gal atrodau pilnesnė? Būtų visai neblogai, nes norisi rytoj pasirodyti daktarei, kad dienos namuose buvo prasmingos ir jog nebadavau, o valgiau, kaip pašėlęs žmogutis 🙂 Kažkada net persivalgiau (dėl to Naujuosius metus teko praleisti pilvo skausmuose, nuo kurių išgelbėjo tik nošpa. o visus fejerverkus pramiegojau :)) !

Na, o dabar pusiau gulomis sėdžiu palatoje, kurioje pradžioje buvo nemalonu, nes čia praėjo visos mano ankščiau buvusios, baisiausios akimirkos ir ruošiuosi gerti arbatą su meduoliniais grybukais:) Dėl fono yra įjungtas ir televizorius, kuris yra pakabintas, bet man nereikalingas…Su nekantrumu laukiu rytojaus tyrimo ir rezultatų. Kuo greičiau, tuo geriau.

O jums, mieli skaitytojai linkiu pačių gražiausių šios nakties sapnų, nes sako, kad šiandienos sapnai gali padėti išspręsti ir atsakyti į sunkius klausimus…:)

Labos nakties…

Saulė, saulė, saulė!

Šiandien be galo nuostabi diena! Žiūriu ir žiūriu pro langą. Be to, šiandien saulėta! Matyt ta saulutės šiluma užkrečia ir žmones, nes šiandien visi linksmi ir laimingi. Aš taip pat. Vakar buvo liūdna diena. Matyt veikė ir oras, nes buvo labai apsiniaukę ir pilka… Bet vakar buvo vakar, šiandien yra šiandien. Jau baigiau ir atsiskaičiau visas pamokas. Pažiūrėjus į savo pažymių knygutę – netikiu savo akimis. Vieni dešimtukai! Pagalvočiau, kad man nuolaidžiauja, bet darau tokius pat testus, kaip ir kiti mokiniai. Tad jokių nuolaidų neįžvelgiu. Na, gal tik tai, kad mokytojai patys pas mane ateina..:)

Kaip visada mano gyvenime netrūksta staigmenų… Šiandien, istorijos mokytoja mane pasveikino su buvusiu gimtadieniu. Tikrai nesitikėjau! Taip pat, kad ligoninėje nebūtų nuobodu davė skaityti knygų bei prinešė įvairių kryžiažodžių. Ech, nežinau, kaip jai atsidėkoti. Ir iš vis, ne tik jai, bet ir visiems kitiems, kurių yra labai daug! Turbūt būtų neįmanoma sudaryti sąrašą, nes kitų aš net nepažįstu ir net nesu mačiusi…

Šiandien aš ir vėl pilna laimės ir džiaugsmo. Sunku net susikaupti,nes atrodo, kad saulė šypsosi ir neįmanoma būti paniurėliu bei ja nesigrožėti. Ech, kad daugiau tokių dienų… Ir vėl aš noriu, kad šiandiena nesibaigtų! Bet kadangi sustabdyti laiko neįmanoma, teks visais įmanomais būdais išnaudoti šias, saulėtas minutes…

Linkiu ir Jums kuo daugiau saulėtų dienų!

Geros dienos!:)

Perdėtas jautrumas aplinkai (arba padėkit įsigyti geležinius šarvus?)

Šiandien jaučiuos labai bjauriai ir nebuvo nė minutės, kad jausčiausi gerai. Norėčiau išbraukti šiandieną arba tiesiog ją pramiegoti. Ir iš tikro norisi užsimerkti ir nieko nebegirdėti. Būtent – nieko nebegirdėti. Nes jeigu būčiau kurčia, būtų mažiau problemų. Sunku į viską nereaguoti, kai viskas vyksta pašonėje. Ir tu žinai, kad negali nieko pakeisti. Kartais pagalvoju, kad esu našta ir sudarau daugiau problemų, bet vėl gi – nieko negali pakeisti. Taip sukontroliavo likimas. Bet kodėl? Kodėl taip turi būti, jei jokios gyvenimo siunčiamos pamokos neišmokstama? Ir vis klausi: už ką? Keikiu save dėl to, kokia buvau ankščiau. Tiesiog akla. Ir nieko čia nepakeisi, tuo labiau nesugrąžinsi laiko atgal, o jei ir sugrąžinsi neaišku ar bus įmanoma kažką pakeisti ir ar iš vis tu kažką keisi? Ach, šiandieną jaučiuos beviltiška, įklimpus į liūdesio liūną, o galva prikimšta absurdiškiausiu minčių… Kodėl aš taip jautriai reaguoju į aplinką? Bet aš negaliu pabėgti. Aš esu priklausoma nuo aplinkinių. Nebesu savarankiška, atrodo dėl to labai nepergyvenu, vis dėlto, tai laikina (tikiuosi), bet šiandienos aplinkybės privertė apie tai susimąstyti. Mane labai erzina tas perdėtas jautrumas. Stengiuosi jį užslėpti, bet nemoku, neišeina. Šiandien per chemiją irgi vos neapsiverkiau, ašara spėjo nuriedėti skruostu, gerai, kad mokytoja nepametė. O verkti norėjosi dėl visiškai nereikšmingo dalyko, dėl to, kad nežinojau atsakymo į trečią klausymą (kurį paskui teisingai atsakiau) Nenormalu! Julija, susiimk! Šiaip taip susiėmiau, bet sekanti pamoka – Lietuvių, buvo tragiška. Tada nebeatlaikiau ir išskydau, kai mokytoja paklausė kodėl atrodau tokia liūdna… Kūnas irgi kalba. Jis – tikras išdavikas…

Ech, taip norisi padėti, pagelbėti. Matau neteisybę, bet negaliu įrodyti jos egzistavimo, nes kai žmogus yra aklas, sunku padaryti jį vėl matantį, o jei į tai jis neįdeda pastangų ir visai to nenori, aplinkinių pastangos bevertės…

————————————————————

Taip norėčiau, kad visi mano šeimos nariai būtų laimingi, tada ir aš esu laiminga. Norėčiau būti tėvų pagalbininke. Bet šiuo metu tai neįmanoma. Reikia laukti. Ir reikia labai daug kantrybės. Ech, man taip gaila tėvų. Kaip suteikti jiems stiprybės? Prisipažinsiu, kartais bijau,kad jie neišprotėtų…:)

Ach, koks keistas ir nesuprantamas tas gyvenimas. Tikra mįslė..!