Šiandien visą rytą iki pat puse dvylikos turėjau badauti. Skrandis vos pats manęs nesuvalgė, bet neiškentus suvalgiau mažą kąsniuką sausainio, kuris šiek tiek apramino suirzusį skrandį. Labai laukiau kada pradės tyrimą. Iš anksto susiruošėme ir apie vienuoliktą, priimamajame sulaukėme mašinos, kuri nuvežė į onkologijos institutą. Tai labai didelė ligoninė, tad kol suradom reikiamą kabinetą, nemažai paklaidžiojom… Žmonių, kaip visada buvo be galo daug. Teko laukti pusvalandį eilėje, kol pagaliau,apie dvyliktą atėjo mūsų eilė. Prieš tai teko išgerti du puodelius skysčio, kuris vadinamas kontrastu. Jo skonis toks pat, kaip paprasto vandens, bet kai buvo likę labai mažai, antro puodelio, vos neapsivėmiau.
Kai įėjau, mane paguldė po milžinišku aparatu, kuris buvo didesnis už tą, prie kurio buvau pripratus. Žinoma šis aparatas buvo naujoviškas. Ant jo, viršuje, buvo nupiešti du veidukai: vienas su praverta, besišypsančia burna (kas reiškia – galima kvėpuoti), kitas su išpūstais žandais (reiškia, kad negalima kvėpuoti). Taip pat iš kažkur sklido balsas, kuris sakė kada kvėpuoti, o kada ne. Kai jis pradėjo važinėtis visada meldžiausi. Pasakiau visas maldas kurias žinau. O visas tyrimas truko apie puse valandos, bet laikas praėjo greitai. Kai pamačiau lašelinę – išsigandau, pagalvojau, kad man ją lašins, bet ačiū Dievui, nieko panašaus neįvyko, tik į kateterį kažką suleido, nuo kurio man pasidarė laaabai šilta, o ant galo vėl pradėjo pykinti. Tada galvojau, kad neištversiu, bet – ištvėriau.:) Aparatas vėl pradėjo važinėtis, o jo viduje, ratu sukosi kažkas panašaus į pilkas juostas. Sukosi greitai. Kai prie jo privažiavau arčiau – šiek tiek išsigandau, buvo tikrai baisoka, bet viskas greitai baigėsi…:)
Na o rezultatų teks laukti iki rytojaus. Rytoj ryte, juos pasiimsime iš instituto, o tada bus aišku, kas mūsų laukia.
P.s. šiandien mačiau labai labai mėlyną autobusą, kuris man padarė milžinišką įspūdį! Nežinau kodėl, bet pasaulis pasidarė dar spalvingesnis.:) Ir prisiminiau dainą „Mėlynas autobusiukas”:))


