Šiandien labai skaniai ir puikiai išsimiegojau. Turbūt dėl to, kad vis dar nėra kaimynų. Palatoj esam ir karaliaujam vieni. Jokių chemijų, jokių kitokių vaistų, jokių procedūrų, jokių kaimynų…Ech, geriau ligoninėj jau nebegali būti.:) Retkarčiais žvilgteliu pro langą. Didžiausias judėjimas būna ryte. Man labai patinka stebėti žmones, visą eismą. Žiūriu į mašinas ir galvoju, kad ir man ateis laikas, kai su savo mašina važiuosiu tuo pačiu keliu, klausysiuos mėgiamos muzikos ir galvosiu, kaip nebenoriu čia grįžti.:) Geras jausmas, kai tave paleidžia namo.  Priešais stovi kitas pastatas. Ten yra chirurginis skyrius, su kuriuo pradžioje labai „draugavau”. Keista žiūrėti į tuos tuščius, tylius langus. Vakarais kartais ten įsižiebia šviesa, dažniausiai koridoriuje. Ji būna neryški ir primena mano buvusią palatą. Primena skausmą, bet kartais ir linksmų akimirkų, kai telefonu pasakodavau kas vyksta su manimi. Prisimenu reanimaciją, visą operacinę. Dabar viskas atrodo taip baisu ir keista, kaip visa tai ištvėriau?! Ačiū Dievui, kad tai tik prisiminimai. Užjaučiu tuos vaikus, kurie dabar guli reanimacijoje arba liūdi palatoje. Žinau ką tai reiškia, bet laimei, kažkada tai virs tik prisiminimu.:) Menka paguoda, bet ta paguoda mane lydėjo sunkiausiom akimirkom…

Kaip gerai, kad dabar gerai.:)) Iš tikro jaučiuosi taip lengvai,kaip niekad. Konsiliumas nusprendė nebeduoti man chemijos, o eiti prie palaikomojo gydimo. Apsidžiaugiau. Tikrai nebenoriu chemijos,jokiu būdu! Su kiekviena diena mano galva darosi vis tamsesnė. Greit turėsiu gražias, garbanotas kasas.:) Nenoriu ir vėl jų prarasti! Nors, tai menka bėda, palyginus su liga.

Taip pat šiandien buvo atėjusi kineziterapeutė ir dariau mankštą. Bet tik šiandien. Nes, tikiuosi, kad greit važiuosiu namo ir neverta daryti mankštos, vis tiek kojos neatsistatys per dvi dienas, jei neatsistatė per puse metų, su tuo sutinka ir pati kineziterapeutė. O viskas tik dėl to, nes manęs laukia sanatorija Utenoje. Daktarė sakė, kad ten labai myli onkologinius ligonius. Turėtume būti vieni, o taip pat ten bus ir virtuvė.Labai panašu į butą.:) Šiaip aš niekada nesu buvusi sanatorijoje, tad šiek tiek bijau. Man geriau namai nei sanatorija, bet tėtis sako, kad sanatorijoj bus baseinai ir ten tikrai nereikės kęsti skausmų. Na, baseinai visai nieko, bet mankštai teks rimtai nusiteikti, nes niekuomet nebuvau mankštos megėja..:) Turbūt, tai paveldėta.:)

Dabar ligoninėj nebesimokau. Visus mokytojus „variau lauk”. Mano nuomone, ligoninėj mokslai yra vien žaidimas, nes kiek buvo pamokų, aš nieko neišmokdavau. O dabar, kai vyksta mokymas namie, pajutau didelius skirtumus. Namie aš gaunu daryti testus ir bent jau kažką išmokstu bei prisimenu, be to, namuose „savi” mokytojai. O ligoninėj, mano dėmesys būna visai kitur ir tikrai nesinori „kalti” fizikos…

Taigi, gyvenu palatoj sau ramiai, niekas netrukdo. Labai laukiu rytojaus, gal paleis namo? 🙂 Na ir svajotoja aš… O būtų visai nieko;)