Monologas

Keistos pastarosios dienos… Nenormalus kūno silpnumas lydi nuo pat pirmadienio iki šiol! Visokios nemalonios, liūdesį keliančios mintys kirba galvoje: gal vėžys mane čia sekina ir pasiima visą, jau ir taip menką, energiją, o gal kalta prasta mityba – valgau kaip žvirblis, o svoris vis krenta… Beje, neseniai sugalvojome su mama kaip mane pasverti! Ji, paėmusi mane ant rankų, atsistojo ant svarstyklių ir numetus jos svorį, paaiškėjo, jog sveriu TIK menkus ir gležnus 30 kg! Nuotaika nukrito vietoje. Išties, kažko geresnio ir nesitikėjau, bet bent jau + 2 kg daugiau… Kartais aplanko baimė numirti anksčiau laiko ne nuo ligos, bet nuo organizmo išsekimo. Atrodo, su kiekviena diena jėgų vis mažėja, tačiau neprarandu vilties, kad ateis ta diena, kai po truputį viskas ims kilti į viršų. Ir taip kiekvieną dieną. Būna blogai, bet vis tikiuosi, kad rytoj bus geriau. Ir kartais pasiseka – pagerėja, tada galiu pailsėti nuo skausmų, vėl užsiimti sau mielu užsiėmimu. Pasiilgau tų dienų, kai jausdavausi stipri, pilna noro, ryžto kažką veikti, užsiimti. Dabar aplankė gili apatija. Nebežinau, ko noriu, kokie mano tikslai… Būtinai bent kartą per savaitę išaušta diena, kai ryte atsikėlus norisi pradingti skradžiai žemės. Viskas atrodo taip niūru…  Kažkas panašaus į rudeninę depresiją. Sveikus žmones veikia ruduo, o ligonius – dvigubai.  Žmonės pataria skaityti knygas tokiu atveju, sako, padeda. Bet geriausiai mano mintis pravalo ir nuo niūrios kasdienybės bent trumpam atitraukia išvyka iš namų, pabuvimas tarp žmonių, bendravimas. Tada užsimiršta viskas, kas negera… Užmirštu, kad esu mirtinas ligonis.

Tikiuosi artimiausiu metu sveikata suskubs pagerėti, kol liūdesys netapo geriausiu draugu. Rytoj pabandysiu pastiprinti savo kūną lašinėmis. Gal padės…