Prisiminimai ir dabartis:)

Oho! Seniai rašiau savo dienoraštį, praėjo visas mėnuo! Prisipažinsiu, ilgą laiką viduje kažkas kirbėjo ir tas Kažkas su dienom vis augo, kol pagaliau neištvėriau ir pasakiau „NE“ savo „gal geriau kitą dieną papildysiu blogą“ jau beveik „drauge“ tapusiai frazei. Turbūt nieko nuostabaus, kad net nežinau nuo ko pradėti, nes įvykių buvo LABAI DAUG, pradedant nuo koncertų iki sanatorijos.:) Taigi reikia susirasti kokį ramų kampelį, kad niekas neblaškytų minčių.  Pirmiausia į galvą šauna virtuvė. Nee, tai tikrai bloga mintis, nes esanti ventiliacijos anga leidžia aiškiai girdėti, kas vyksta gretimoje palatoje. Ramiausiai būtų kitame koridoriaus gale, bet kaip man ten nusigauti? Ką gi, teks apsistoti miegamajam kambaryje, kuris ką tik atsilaisvino.

Jeigu pagalvojote, kad esu ligoninėje, klystate. Dabar jau devintą dieną leidžiu sanatorijoje. Taip, toje pačioje Utenoje.:) Šįkart esu su mama, o apsigyvenom gretimoje, bet ne ką blogesnėje palatoje. Apgyvendinimo sąlygos čia tikrai puikios, bet kažkodėl su mama jaučiamės nepailsėjusios. Pirma naktis buvo košmariškai bemiegė! Beje, vaikų taip pat daugiau negu žiemą, tad kartais pamiegoti pietų miego būna beprasmiška, o kartais visai gerai.:) Mūsų nelaimei, jau antrą dieną be perstojo kaip iš kibiro pila lietus, be to kaip vasarą yra šaltoka, tad antrą dieną tenka leisti palatoje.

Šįkart procedūrų gavau daugiau: ergoterapija, kineziterapija, masažas, šildymai, elektro stimuliacija ir lempa. Turbūt pastebėjot, kad nėra nė vienos vandens procedūros, o viskas dėl to, kad mano kairės kojos piršto panagė jau trečią mėnesį be perstojo pūliuoja. Buvom apsidžiaugę, nes atrodė, kad pirštas gyja, bet vakar pastebėjome tame pačiame piršte, tik kitoj pusėj nago atsiradusį pūlinį. Štai kodėl negalima per anksti džiūgauti! Tai trukdo ir kineziterapijai, kur mankštinamos kojos, nes negaliu normaliai atremti pėdos. Bet stengiamės, kad tokia smulkmena nesugadintų mankštos, tad suradome išeitį, kaip atsistoti neremiant pirštų. Svarbiausia neskausmingai! Vis dėlto ortopedų nuomone, kojų kontraktūros yra per daug didelės, tad kažin ar apsieisim be operacijos. Man tai būtų priimtiniausia. Norėčiau, kad viskas įvyktų kuo greičiau, bet vis dėlto nesinori skubėti, kol nėra visiškai įveikta pagrindinė liga… Beje, kaip tik dabar jau nebeturiu centrinio kateterio, nes jį prieš pusantros savaitės pašalino. Ačiū Dievui (ir daktarams), kad kateteris šalinamas su narkoze. Kai tai sužinojau, lyg akmuo nuo širdies nusirideno.:)

Gegužę turėjau net tris koncertus! Ir tam nesutrukdė net invalido vežimėlis! Pirmasis koncertas įvyko Palangoje. Kartu su ansambliu grojome Lietuvos kultūros centrų direktoriams. Gerų įspūdžių prisisėmiau ne tik iš koncerto, bet patiko ir tai,kad po tiek laiko pamačiau jūrą. Gaila, kad buvo šaltoka, bet pravaikščiojom visas dvi valandas! Ir manęs visiškai tai nevargina, o grojimas netgi pakrauna.

Antrasis koncertas buvo didelis ir vyko mano miesto mokykloje, kurioje aš mokausi (dabar jau mokiausi). Tada susirinko visi kas galėjo, bet, deja, ne visi, kurie man padėjo. Juk dauguma aš net nepažįstu ir niekada nesu mačiusi! Tądien gavau laaaabai daug gėlių. Gyvenime nesu tiek gavus! O kokia buvau laiminga! Visą dieną tryškau džiaugsmu, atrodė, kad tuoj pradėsiu vaikščioti. Buvau lyg ant sparnų! Džiaugiausi gavusi progą vėl pagroti.

Na o trečiasis koncertas įvyko onkohematologiniam skyriuje. Tai buvo mano sena svajonė. Kai gulėdavau ligoninėj, vis pagalvodavau, kad kada nors ateis tokia diena, kai galėsiu ligoniukams pagroti ir parodyti, kad viskas įmanoma! Džiaugiuosi, kad tai įvyko.

Visą tą mėnesį šalia koncertų buvo ir mokslai. Taigi, mokiausi mokiausi ir dar kartą mokiausi. Ir laukiau, kada baigsis mokslo metai. Na ir sulaukiau. Birželio aštuntąją po pusantrų metų pertraukos vėl peržengiau mokyklos slenkstį. Tąkart kaip žiūrovė. Vyko išleistuvės. Septintokai ir mokytojai išleido aštuntas klases į gimnaziją. Vėl pabuvau mokyklos šurmulyje. To ir pakako.:)

Dabar galiu trumpam pamiršti visus mokslus ir daryti tai, kas man pačiai miela.:) Šiuo metu darau įvairius karolius, bet dar daug ką noriu išmokti ir padaryti. Taip  pat be galo nekantrauju ir laukiu Draugų salos,kurioje dalyvausiu pirmą kartą…:)

Labanakt!