Ištraukos iš gyvenimo

Senokai buvau užsukus į blog’ą. Nuo paskutinio apsilankymo praėjo ilgokas laiko tarpas, o ir įvykių per tą laiką visokių visokiausių buvo… Pirmiausia, kad su šeima prisijungėme prie onkologinių ligonių grupės, kuri renkasi prie Kretingos Pranciškonų vienuolyno. Taip pat, jau kuris laikas važiuoju nebe į Vilnių, o į Šiaulius susileisti chemijos. Džiaugiuosi, kad kelionė trunka trumpiau ir… gal tai sutapimas, o gal kaltas aparatas? Bet mano kraujo rodikliai geresni, negu būdavo Vilniuje. Bet svarbiausia, kad namo grįžtu daug anksčiau, tada jaučiuosi žvali, o ir už lango dar nėra sutemę…

Dabar dienos lekia panašiai: nuo pirmadienio iki penktadienio namuose vyksta pamokos, vėliau namų darbai, o štai kai sulauki penktadienio, džiaugiesi, kad jau rytoj yra savaitgalis. Kai gulėjau ligoninėj, šeštadienis ir sekmadienis būdavo pačios baisiausios ir nelaukiamiausios dienos. Tada norėdavosi, kad jos prabėgtų kuo greičiau, na o štai dabar – man jos pačios laukiamiausios savaitės dienos ir norisi, kad laikas sustotų, kad kuo ilgesnis būtų savaitgalis. 🙂 Bet jis baigiasi, o tada ir vėl pirmadienis… Taip savaitė po savaitės, na ir pagaliau – atostogos, kurios, net nepajutau, kaip įpusėjo.

Šalia viso to, vis dar grojinėju kanklėmis. Per atostogas tai darau daug dažniau ir atrodo su kiekviena diena vis didėja noras groti, groti, nors ir keletą valandų be sustojimo. 🙂 Vis mokausi naujų kūrinių – išmoksti vieną, mokaisi kitą – man tai malonumas.

Per tą laiką taip pat išryškėjo keletas mano keistenybių… Pavyzdžiui, susiruošus miegoti arba vidury nakties, du kartus  mane buvo  „aplankęs” jausmas, jog mano pilve kaupiasi skysčiai. Kai taip atsitiko pirmą kartą, pilvas atrodė labai išsipūtęs ir mane tai išgąsdino, bet kai tai pasikartojo ir antrą kartą, jau atpažinau tą jausmą ir neėmiau į galvą, bet vis tiek keistai pasijutau… Gal čia likusi baimė iš ankstesnių įvykių, o gal čia vienas iš beprotystės požymių? Įdomu, kas bus toliau?

Neseniai pabaigiau skaityti knygą „Alchemikas” – tai viena iš nuostabiausių mano skaitytų knygų! Įprastose knygose kartais peršoku pastraipa, bet ši – tiesiog prikaustė. Neįsivaizduoju, kaip žmogus taip sugeba parašyti tokią prasmingą knygą – iš jos tikrai daug ko pasisėmiau.

Na o pabaigai pasidalinsiu kažkada internete aptikta įkvepiančia istorija apie varlytes…

Kartą gyveno būrys mažų varlyčių, kurios suorganizavo bėgimo  varžybas.

Jų tikslas buvo pasiekti aukšto bokšto viršūnę.

Susirinko didelis būrys žiūrovų, kad pamatytų šias varžybas ir galėtų pasijuokti iš jų dalyvių…

Varžybos prasidėjo…

Tiesą pasakius:

Niekas iš žiūrovų netikėjo, kad varlytės pasieks bokšto viršūnę.

Galima buvo išgirsti tokių replikų:

„Oho, per daug sunku!!

Jos NIEKADA nepasieks viršūnės.”

arba:

„Nėra jokių šansų, kad joms pavyktų. Bokštas per aukštas!”

Mažytės varlytės pradėjo kritinėti viena po kitos.

Išskyrus tas, kurios įgijusios antrą kvėpavimą šuoliavo aukščiau ir aukščiau…

Bet minia vis tiek rėkė:

„Per sunku!!! Nei viena neįstengs to padaryti!”

Dar daugiau varlyčių pavargo ir pasidavė…

Tik VIENA toliau šuoliavo aukštyn ir aukštyn.

Ta vienintelė nepasidavė!

Galų gale visos pasidavė. Išskyrus tą vieną varlytę, kuri, įdėjusi šitiek pastangų,

pasiekė viršūnę!

TUOMET visos kitos varlytės norėjo sužinoti, kaip gi jai pavyko?

Viena dalyvė paklausė, kaip gi tai varlytei, kuri pasiekė viršų,

pasisekė atrasti jėgų?

Pasirodė,

Kad nugalėtoja buvo KURČIA!!!!

Istorijos moralas:

Niekada nesiklausyk kitų žmonių bandymų tau perteikti savo pesimizmą ir negatyvizmą,

nes jie pavagia tavo nuostabiausius norus ir svajones. Tuos, kuriuos tu puoselėji širdy!

VISADA būk teigiamai nusiteikęs. Būk KURČIAS, kai žmonės sakys TAU, kad negali išpildyti SAVO svajonių!

Visada galvok:

Aš tai galiu!