Perdėtas jautrumas aplinkai (arba padėkit įsigyti geležinius šarvus?)

Šiandien jaučiuos labai bjauriai ir nebuvo nė minutės, kad jausčiausi gerai. Norėčiau išbraukti šiandieną arba tiesiog ją pramiegoti. Ir iš tikro norisi užsimerkti ir nieko nebegirdėti. Būtent – nieko nebegirdėti. Nes jeigu būčiau kurčia, būtų mažiau problemų. Sunku į viską nereaguoti, kai viskas vyksta pašonėje. Ir tu žinai, kad negali nieko pakeisti. Kartais pagalvoju, kad esu našta ir sudarau daugiau problemų, bet vėl gi – nieko negali pakeisti. Taip sukontroliavo likimas. Bet kodėl? Kodėl taip turi būti, jei jokios gyvenimo siunčiamos pamokos neišmokstama? Ir vis klausi: už ką? Keikiu save dėl to, kokia buvau ankščiau. Tiesiog akla. Ir nieko čia nepakeisi, tuo labiau nesugrąžinsi laiko atgal, o jei ir sugrąžinsi neaišku ar bus įmanoma kažką pakeisti ir ar iš vis tu kažką keisi? Ach, šiandieną jaučiuos beviltiška, įklimpus į liūdesio liūną, o galva prikimšta absurdiškiausiu minčių… Kodėl aš taip jautriai reaguoju į aplinką? Bet aš negaliu pabėgti. Aš esu priklausoma nuo aplinkinių. Nebesu savarankiška, atrodo dėl to labai nepergyvenu, vis dėlto, tai laikina (tikiuosi), bet šiandienos aplinkybės privertė apie tai susimąstyti. Mane labai erzina tas perdėtas jautrumas. Stengiuosi jį užslėpti, bet nemoku, neišeina. Šiandien per chemiją irgi vos neapsiverkiau, ašara spėjo nuriedėti skruostu, gerai, kad mokytoja nepametė. O verkti norėjosi dėl visiškai nereikšmingo dalyko, dėl to, kad nežinojau atsakymo į trečią klausymą (kurį paskui teisingai atsakiau) Nenormalu! Julija, susiimk! Šiaip taip susiėmiau, bet sekanti pamoka – Lietuvių, buvo tragiška. Tada nebeatlaikiau ir išskydau, kai mokytoja paklausė kodėl atrodau tokia liūdna… Kūnas irgi kalba. Jis – tikras išdavikas…

Ech, taip norisi padėti, pagelbėti. Matau neteisybę, bet negaliu įrodyti jos egzistavimo, nes kai žmogus yra aklas, sunku padaryti jį vėl matantį, o jei į tai jis neįdeda pastangų ir visai to nenori, aplinkinių pastangos bevertės…

————————————————————

Taip norėčiau, kad visi mano šeimos nariai būtų laimingi, tada ir aš esu laiminga. Norėčiau būti tėvų pagalbininke. Bet šiuo metu tai neįmanoma. Reikia laukti. Ir reikia labai daug kantrybės. Ech, man taip gaila tėvų. Kaip suteikti jiems stiprybės? Prisipažinsiu, kartais bijau,kad jie neišprotėtų…:)

Ach, koks keistas ir nesuprantamas tas gyvenimas. Tikra mįslė..!

13 thoughts on “Perdėtas jautrumas aplinkai (arba padėkit įsigyti geležinius šarvus?)”

  1. Miela Julija,

    Tikiu, kad rytoj bus geriau.

    Gyvenant tarp žmonių neretai vyksta „grandininės reakcijos”…toks jau trapus ir užkrečiamas dalykas yra tos žmogiškosios emocijos.
    Tokiomis sunkiomis akimirkomis, žinai, ką galima padaryti? Atsigręžti į gyvūno sielą. Apkabink Bilį ir prispausk prie širdies, tik be per stipriai… Tai tikrai padeda, žinau. 😉

    P.S. Ir man dažnai atrodo, kad visi aplinkui yra akli :(.

  2. Miela Julija,

    Tikiu, kad rytoj bus geriau.

    Gyvenant tarp žmonių neretai vyksta „grandininės reakcijos”…toks jau trapus ir užkrečiamas dalykas yra tos žmogiškosios emocijos.
    Tokiomis sunkiomis akimirkomis, žinai, ką galima padaryti? Atsigręžti į gyvūno sielą. Apkabink Bilį ir prispausk prie širdies, tik ne per stipriai… Tai tikrai padeda, žinau. 😉

    P.S. Ir man dažnai atrodo, kad visi aplinkui yra akli :(.

  3. Skola

    Turtuolis turėjo daug skolininkų. Kai paseno, kvietė kelis iš jų ir tarė:

    – Jei šiandien negalite man grąžinti, ką esate pasiskolinę, iškilmingai prisiekite tą padaryti būsimame gyvenime, ir aš sudeginsiu jūsų pasirašytus skolų raštus.

    Pirmasis buvo skolingas nedidelę sumą. Prisiekė, kad būsimame gyvenime taps skolintojo arkliu ir jį nešios ant nugaros ten, kur šis panorės.

    Turtuolis sutiko ir sudegino jo skolos raštus.

    Antrasis buvo skolingas didesnę sumą. Prižadėjo:

    – Esu pasiryžęs būsimame gyvenime tapti tavo jaučiu. Tempsiu arklą, ardamas tavo laukus, tempsiu šieno vežimus ir išmokėsiu skolą.

    Turtuolis sutiko ir sudegino antrojo skolininko skolos raštus.

    Galiausiai atėjo žmogus, kuris buvo skolingas pačią didžiausią sumą.

    – Kad išmokėčiau savo skolą, – tarė, – būsimame gyvenime tapsiu tavo tėvu.

    Turtuolis įniršo, pačiupo lazdą ir jau norėjo užvožti nepagarbiam skolininkui. Tačiau šis jį sustabdė. Tarė:

    – Prieš pakeldamas ranką, leisk paaiškinti. Mano skola milžiniška, todėl negalėčiau jos grąžinti tapdamas vien tavo arkliu ar jaučiu. Esu pasiryžęs tapti tavo tėvu. Dirbsiu dieną naktį dėl tavęs, saugosiu t kai būsi mažas, globosiu tol, kol užaugsi. Aukosiu viską, net gyvybę, kad tau nieko nestigtų, o savo mirties valandą paliksiu tau visą savo turtą. Ar tai ne daug daugiau, nei tapti arkliu ar jaučiu? Ar tai nėra tinkamiausias atlygis?

    Duktė, staigiai pasisukusi į motiną, metė: „Jei aš taip trukdau, tai kodėl mane gimdei?”

    Motinai buvo skaudu išgirsti tokius žodžius, tačiau duktė buvo teisi.

    Nuspręsti turėti vaiką – tai sudaryti su juo pačią didžiausią skolos sutartį, kokią tik žmogaus protas gali įsivaizduoti. Ar gali būti kas nors daugiau, kaip pasakyti asmeniui, kurio dar nėra: „Nuo dabar tu egzistuoji, nes aš taip noriu“?

  4. Nuo rytojaus būsiu liūdnas, nuo rytojaus.
    Bet šiandien būsiu patenkintas:
    kas iš to, jei liūdėsiu, kas iš to ?
    Kodėl pučia atšiaurus vėjas?
    Kodėl turėčiau šiandien sielvartauti dėl rytojaus?
    Gal rytojus išauš geras ir šviesus.
    Gal rytoj dar spindės saulė.
    Ir neliks jokios priežasties liūdėti.
    Nuo rytojaus būsiu liūdnas, nuo rytojaus.
    Bet šiandien, – šiandien būsiu patenkintas;
    Ir kiekvieną karčią dieną tarsiu:
    nuo rytojaus būsiu liūdnas.
    Šiandien ne.

    (Vaikino eilėraštis, 1941 metais rastas žydų gete)

  5. Niekada negalvok, kad tau sunku, kad gaila tėvų. Neišgyvenk dėl to, ko tu negali pakeisti. Išmok džiaugtis labai mažais dalykais.
    Norėjau paklausti, ar mėgsti skaityti knygas?

  6. Sveikute, Julija,

    Tikiuosi, nesupyksi – įsibroviau į Tavo dienoraštį ir vienu ūpu jį perskaičiau. Ir pasijutau viena iš tų, Tavo bariamų, aklųjų…Nepastebinčia ženklų, neįvertinančia neįkainojamų kasdienybės dovanų..Visgi šiandien, Tavo dėka, keliskart nusišypsojau (vietoj to, kad tik abejingai dėbtelčiau), keliskart pagyriau (vietoj to, kad sukritikuočiau), keliskart ramiai paaiškinau (vietoj to, kad suizčiau nesuprasta), keliskart dovanojau (vietoj to, kad nešiočiaus nuoskaudą).
    Ačiū Tau, kad esi! Kad svajoji, kad tiki, kad laikaisi. Kad myli gyvenimą.
    Kuo didžiausios sėkmes Tau! (laikau kumsčius)

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

This site uses Akismet to reduce spam. Learn how your comment data is processed.