Laikas ir gamtos kalba

Jau sekmadienį… Jau sekmadienį, vakare, teks važiuoti į Vilnių. Daktarė užsakė magnetą, Onkologijos institute, 11 valandą. Taip greit! Kaip sustabdyti laiką? Kaip padaryti, kad neateitų vakaras? Kita diena? Kartais žiūriu pro langą ir noriu, kad ši minutė tęstųsi amžinai, norisi sustabdyti laiką, nebegirdėti tų tiksiančių sekundžių…

Žinau, kad likimas siunčia ženklus, juos visada siųsdavo ir siųs, tik reikia mokėti juos įskaityti, suprasti. Kai pagalvoju, prieš ligą likimas taip pat siųsdavo ženklus, atrodo juos įskaičiau, tik į juos neįsigilinau. Prisimenu, kai kartą ėjau namo ir į galvą nenorom lindo mintis – kas būtų jei sirgtum vėžiu? Tada apie jį nieko nežinojau ir tuo labiau negalvodavau, bet tą kartą, mintis lyg per prievartą lindo į galvą. Galvoje vis kildavo klausimas: kas būtų, jeigu būtų? Dabar, įdėmiau stebiu aplinką ir bandau ją suprasti. Žinau, kad gamta su mumis kalba, tik kita kalba… Kartais ženklus bandau įžiūrėti bet kurioje, paprastoje, kasdieninėje situacijoje. Pavyzdžiui, šiandien tėtis parsivarė šiek tiek naudotą „Volkswagen”, mainais į mūsų „Audi”. Mašinos numeris buvo naujas: „419”. Mėgstu skaičius sudėti ir gauti bendrą skaičių. Šios mašinos bendras skaičius gaunasi – 5. Ir iš tikro, laikau tai ženklu, nes iki pirmadienio liko penkios dienos. 🙂 Gal tai ir ne itin tikroviškas pavyzdys, bet pasikartosiu, net ir pačiuose kasdieniškiausiuose dalykuose gamta su mumis kalba, aš taip manau…:)

Kaip pagalvoju, liūdna bus ligoninėje, pasiilgsiu savo visų mokytojų ir net nežinau kada vėl su jais susitiksiu. Pastebėjau, kad žodis „nežinau” tapo man labai artimas.:) Dabar visa mano ateitis yra nežinoma. Neįmanoma planuoti net rytojaus, nes nežinai kas gali įvykti. Na, džiaugiuosi dabartimi, šia minute, nors ir gaila, kad ji trumpa, už tad reikia mokėti džiaugtis kiekviena smulkmena. Dabar draugės į mane žiūri, kaip į kažkokią kvailelę, kuri susirgo vėžiu ir bando visiem įrodyti, kad gyvenimas yra gražus. Gal ir aš, jei nebūčiau kažko praradusi, dabar taip nesakyčiau ir kažin ar gilinčiaus į kieno pasakymus apie gyvenimą… Aš jas suprantu, bet man taip norisi, kad žmonės nebekartotų kitų klaidų…:)

Šešiolikti metai – vilties metai

Šešiolikti metai – vilties metai. Juos sutikau su didele viltimi ir svajone, jog viskas kas blogiausia jau praeitis, o dabar atėjo gėrio ir sėkmės metai. Tikiu, kad visiems, geriems linkėjimams – lemta išsipildyti.

Turiu pripažinti: šis gimtadienis buvo pats geriausias iš visų gimtadienių. Gera buvo aplink matyti gerai nusiteikusius žmones, kurie man padovanojo gerą dozę nuotaikos. Gimtadienis nebuvo triukšmingas. Jį sutikome ramiai su mylimais žmonėmis. Kaip gera matyti juos čia, visus kartu, ramiai besišnekučiuojančius apie gyvenimą… Tėtis, mano gimtadienio proga, nusipirko mašiną, dar mainais jam teko atiduoti savąją „Audi”, bet dabar neabejoju – kelionė į Vilnių bus šilta ir nepavojinga.:)

Deja, mano Biliukui nelabai pasisekė per mano gimtadienį… Jis nepatiko kažkokiam už jį mažesniam šuniui, kuris jį puolė, o Bilis pats neapsigynė, bet gerai, kad šalia buvo mano brolis su pusbroliais, kurie tą šunį nuvijo. Biliui atsipirko tik įdrėskimu į ausytę. Pasipiktinau dėl to, kaip žmonės neprižiūri savo šunų, bet džiaugiuosi, kad Biliui neatsitiko nieko rimto…

Šiandien ryte skambinom daktarei į Vilnių. Iš anksto išsiverkiau dėl to, kad reikės vėl važiuoti į ligoninę (nes pati tuo netikėdama, retkarčiais pasvajodavau, kad daktarė pasakys jog nebereikia) ir nesvarbu, kad atvažiuoti reikės tik kitą savaitę, bet nebūčiau aš.

Na o šiandien vakare, ne juokais išsigandau, kai iš nosies gausiai pradėjo bėgti kraujas. Dėkoju savo kaulų čiulpams, kad per du mėnesius, šiaip ne taip, sugebėjo pagaminti kraujo kūnelius ir reikalingą kiekį trombocitų, kurių dėka – šiandien nenukraujavau ir dabar nesu pakeliui į Vilnių. Už tad  supratau, kad reiktų atsargiau su tirpia kava ir jos nepadauginti…:)

Gimtadienio šurmulys

Gyvenime nesijaučiau tokia pilna, kaip šiandien. Atrodo, kad sprogsiu. Ir mano organizmui vis negana, toks jausmas, kad jis neprisotinamas! Jaučiuosi labai stora, bet veidrodis sugrąžina mane į realybę, kuri primena, kad vis dar tebesveriu 31 kg. Ir kur dingo mano per trylika metų sukaupti „lašinukai”? Kurių tikrai buvo ir nemažai…Žiūriu į veidrodį ir galvoju, jei kada filmo scenaristam prireiktų žmogaus – ateivio, tai aš puikiausiai tikčiau šiam vaidmeniui 🙂
Dabar guliu spalvotų balionų apsuptyje, kurių yra lygiai penkiolika. Kai sugalvoju norą, reikia susprogdinti vieną balioną, tada noras išsipildys, o dabar man tikrai praverstų norų išsipildymas.:) Už tokią dovaną esu labai dėkinga Gretai ir Gintarei – jos visada žino, kaip mane nustebinti ir pakelti nuotaiką. Vartau jų darytą atviruką ir negaliu atsistebėti kiek jos į tai įdėjo nuoširdumo ir meilės…
Bet šiandien jaučiausi lyg nesava. Atrodo, kad kūnas daro viena, o mintys visai kitur. Nesijaučiau liūdna ar nelaiminga, tiesiog jaučiu, kad visai netoli manęs laukia ligoninė ir begalinė nežinomybė. Baisu pagalvoti apie ateitį, apie tai kas dar laukia. O jeigu tai paskutinis mano gimtadienis? Kiek dar ilgai aš išsilaikysiu nepalūžus? Ateitis – tokia nematoma… Bet kodėl Dievas turėtų mane pasiimti dabar? Kai tiek daug išgyvenau ir iškenčiau? Jis jau turėjo galimybę tai padaryti, bet kažkodėl aš dar gyva ir esu čia. Priimu tai, kaip šansą, galimybę gyventi ir gimti iš naujo.:)
Šiandien, kai pūčiau žvakutes (nors tikroji gimtadienio diena tik rytoj), sugalvojau norą. Po to pamačiau, kad mano vienas balionas išsileido. Supratau tai, kaip ženklą iš Ten, kad Jis visada šalia ir su manimi. Tai – kad mano norui lemta išsipildyti. Ir kai man bus sunku, jis visada paims mane ant savo rankų ir neš tol kol sustiprėsiu…
Tylutėle pasimeldžiau ir padėkojau Jam…

Pranašingi sapnai

Nežinau, kaip Jūs, bet aš tikiu sapnais. Jau ir ankščiau buvau pastebėjus, kad sapnuoju pranašiškus sapnus, o kai susirgau, tai ypač išryškėjo. Neseniai, prieš trejetą savaičių, buvau susapnavus sapną, kuris buvo įspėjimas apie tai, kad gausiu Bilį. Tada sapnavau, kad vedžioju nepažįstamą šunį, bet tą dieną namuose vyko kažkokia šventė. Brolių, astrologų Azanovų kalendoriuje, buvo parašyta, kad tos nakties sapnai gali kažką reikšti ir pranešti apie ateitį. Norėdama tai patikrinti, užsižymėjau. Ir kaip manote? Ogi išsipildė! Nuo to laiko nieko nebesapnavau iki vakarykštės nakties. Tąnakt sapnavau, kad baigiu vidurinę mokyklą, esu su plaukais ir einu namo. Visada sapnuose jausdavau, kad dar sergu, nesvarbu ką bedaryčiau. Šįkart buvo kitaip. Tai pirmas sapnas, kai jaučiu jog nebesergu, tik kažkas yra kojom. Taigi, sapnuoju, kad su drauge einu gatve, apsuptą daugiabučiais ir kelyje mėtosi poros batų. Aš ėjau basa ir man labai jų reikėjo, tad įmoviau į vasarinius, raudonus aukštakulnius. Labai nustebau, kad nesuskaudo pirštų, bet aš negalėjau su jais eiti toliau (nežinau kodėl). Tad basa pasiekiau kioską, kuris pardavinėjo šiltas šlepetes, kurių negalėjau įpirkti…(Tuo momentu sapnas nutrūksta ir staiga persikeliu į namus). Tėvų namie nebuvo, tik broliai, šuo ir pilnas kambarys katinų. Buvo labai šalta ir pamačiau jog mano balkonas atidarytas pro kurį ėjo šaltis, tada rėkiau brolį uždaryti balkoną ir išvesti katinus laukan, ir saugoti, kad nepabėgtų Bilis. Bet mano nelaimei, tuo pat metu, Bilis šoko pro balkoną ir dingo. Jokūbas (mano brolis) taip pat buvo balkone ir iššoko bei nulėkė paskui Bilį. Man vos nesustojo širdis. Aš puoliau pro duris į lauką jų ieškoti. Netrukus juos radau prie ūkinio pastato, o Bilis ir Jokūbas buvo sveiki…. – gal ir nebūtų įstrigęs šis sapnas, bet mane nustebino tai, kad pirmą kartą sapne jaučiau jog aš visiškai sveika. Dėl įdomumo pasidomėjau kas rašoma Azanovų kalendoriuje, ten buvo prašyta, kad būtina atkreipti dėmesį į tos dienos sapnus ir juos iššifruoti. Jie turėtų išsipildyti per ateinančią savaitę… Lyg ir viskas sutampa! Pirmadienį skambinsimės daktarei, kuri turėtų susitarti dėl magnetinio rezonanso (pagal mane reiktų atvažiuoti kažkur ketvirtadienį arba trečiadienį, o kitą dieną darytų magnetą). Tada viskas būtų aišku, kas manęs laukia ateity… Sapnas rodo, kad turėčiau būti pasiekus remisiją. Vau! Na ir svajotoja aš… 🙂 Ach, kaip aš norėčiau, kad tas rezonansas nieko neberastų, na arba jei tai neįmanoma, bent viskas būtų stabiliai… Bet kodėl neįmanoma? Viskas yra įmanoma! Tik reikia tikėti! O aš tikiu nuoširdžiai… Juk viskas kas „verčia dalykus judėti ir gyvuoti yra tikėjimas”, argi ne taip?:)