Jau sekmadienį… Jau sekmadienį, vakare, teks važiuoti į Vilnių. Daktarė užsakė magnetą, Onkologijos institute, 11 valandą. Taip greit! Kaip sustabdyti laiką? Kaip padaryti, kad neateitų vakaras? Kita diena? Kartais žiūriu pro langą ir noriu, kad ši minutė tęstųsi amžinai, norisi sustabdyti laiką, nebegirdėti tų tiksiančių sekundžių…
Žinau, kad likimas siunčia ženklus, juos visada siųsdavo ir siųs, tik reikia mokėti juos įskaityti, suprasti. Kai pagalvoju, prieš ligą likimas taip pat siųsdavo ženklus, atrodo juos įskaičiau, tik į juos neįsigilinau. Prisimenu, kai kartą ėjau namo ir į galvą nenorom lindo mintis – kas būtų jei sirgtum vėžiu? Tada apie jį nieko nežinojau ir tuo labiau negalvodavau, bet tą kartą, mintis lyg per prievartą lindo į galvą. Galvoje vis kildavo klausimas: kas būtų, jeigu būtų? Dabar, įdėmiau stebiu aplinką ir bandau ją suprasti. Žinau, kad gamta su mumis kalba, tik kita kalba… Kartais ženklus bandau įžiūrėti bet kurioje, paprastoje, kasdieninėje situacijoje. Pavyzdžiui, šiandien tėtis parsivarė šiek tiek naudotą „Volkswagen”, mainais į mūsų „Audi”. Mašinos numeris buvo naujas: „419”. Mėgstu skaičius sudėti ir gauti bendrą skaičių. Šios mašinos bendras skaičius gaunasi – 5. Ir iš tikro, laikau tai ženklu, nes iki pirmadienio liko penkios dienos. 🙂 Gal tai ir ne itin tikroviškas pavyzdys, bet pasikartosiu, net ir pačiuose kasdieniškiausiuose dalykuose gamta su mumis kalba, aš taip manau…:)
Kaip pagalvoju, liūdna bus ligoninėje, pasiilgsiu savo visų mokytojų ir net nežinau kada vėl su jais susitiksiu. Pastebėjau, kad žodis „nežinau” tapo man labai artimas.:) Dabar visa mano ateitis yra nežinoma. Neįmanoma planuoti net rytojaus, nes nežinai kas gali įvykti. Na, džiaugiuosi dabartimi, šia minute, nors ir gaila, kad ji trumpa, už tad reikia mokėti džiaugtis kiekviena smulkmena. Dabar draugės į mane žiūri, kaip į kažkokią kvailelę, kuri susirgo vėžiu ir bando visiem įrodyti, kad gyvenimas yra gražus. Gal ir aš, jei nebūčiau kažko praradusi, dabar taip nesakyčiau ir kažin ar gilinčiaus į kieno pasakymus apie gyvenimą… Aš jas suprantu, bet man taip norisi, kad žmonės nebekartotų kitų klaidų…:)



