Tegul Kristaus prisikėlimo šviesa aplanko visų Jūsų širdis ir sielas.
Tegul netrūksta darnos ir skalsos prie stalo.
Prisiminkite, kad tas, kas juokiasi, visados nugali verkiančius.
SU ŠV. VELYKOM!!!

Tegul Kristaus prisikėlimo šviesa aplanko visų Jūsų širdis ir sielas.
Tegul netrūksta darnos ir skalsos prie stalo.
Prisiminkite, kad tas, kas juokiasi, visados nugali verkiančius.
SU ŠV. VELYKOM!!!

Kaip gera būti namie! Visą savaitę už lango švietė saulė. Norėjosi bėgti į lauką ir kvėpuoti skaniai kvepiančiu oru. Jis traukte traukė. Su pavydu žiūrėdavau pro langą į vaikus, kurie laksto lauke. Pastebėjau, kaip viskas pasikeitė. Per metus žmonės prisistatė daugiau namų, atsirado naujų, nematytų vaikų. Jie važinėjasi dviračiais, tad juos praminiau antra, dviratininkų karta, nes ankščiau, kai tik pasitaisydavo orai, visa mūsų „gatvės gauja“, kurią sudarė vaikai nuo mano brolio metų (tuo metu jam buvo 6m.) iki mano amžiaus, išvažinėdavo visus gatvės pakraščius ir taip nuo ryto iki vakaro… Išmąsčiau, kad tai buvo ne vasaros ar pavasario laikas, o dviračių laikas.:)
Trečiadienį atrodė, kad diena bus paprasta, teks sukti galvą, kaip parašyti rašinėlį tema „Giminės susiėjimo šventė“, kurioje gyvenime nebuvau dalyvavusi, bet tądien su visa šeimyna nusprendėm kur nors pavažiuoti, tad pasinaudojom proga ir važiavom pas seniai matytus gimines. Tai buvo mano pirmas kartas, po puses metų, kai tėvai ir mane vežėsi į parduotuvę. Žmonių buvo nedaug. Vieni bandė apsimesti, kad manęs nemato ir iš paskutiniųjų stengėsi jog mūsų žvilgsniai nesusitiktų, kitų akyse įžvelgiau užuojautą, kiti meiliai nusišypsodavo, o vaikus labai domino mano „ratukai“.:) Buvo įdomu pasidairyti ir papildyti savo, ne taip jau ir platų, maisto racioną.
Kelionėje prisipildžiau naujų įspūdžių, buvo gera atitrūkti nuo kasdienybės ir, kas svarbiausia, žinoti, jog važiuoji ne į Vilnių. Buvo gera ne atiduoti jėgas, o jų prisisemti.
Dabar be galo laukiu Velykų – šventės, per kurią įvyko, atrodo, niekam nematomas, bet didelis stebuklas – Julija pagaliau pradėjo atsigauti…:)
Jau antra diena, kaip džiaugiuosi namais. Už lango apsiniaukę, šlapdriba, bet tai man netrukdo būti laimingai ir geros nuotaikos. Po sanatorijos ryškiai matosi, kad esu sustiprėjusi. Dabar ilgai, net po pusdienį, išsėdžiu vežimėlyje. Pailsiu keletą minučių – ir vėl į vežimėlį. Taip pat, sugebu pati įsiropšti į ir iš vežimėlio. Kai atsisėdu ant minkšto fotelio, įsikabinus į atlošus, bandau atsistoti. Tada neskauda kojų pirštų, nes būna minkštas pagrindas. Taip išstoviu keletą minučių, bet pėdos vis dar silpnos, nes pradeda sukinėtis į visas puses ir atrodo, kad tuoj nebeatlaikys… Kai dabar jaučiuosi stipresnė, pasidarė įdomiau gyventi. Nesvarbu, kad nevaikštau, bet atrodo, kad vis kažkur judi, o ne guli lovoje. Draugiją man palaiko mažasis broliukas Jokūbas, neatsilieka ir Bilis, retkarčiais užsnūsdamas fotelyje… Gaila, bet Bilis nereaguoja, kai aš jį šaukiu „Biliu“. Klauso tik tėčio ir mamos balso.
Vis prisimenu sanatoriją. Dabar mama daro morkas ( mano prašymu), su česnakais, taip pat, kaip atnešdavo sanatorijoj . Beje, šeštadienis buvo saulėtas, tad buvo gera važiuoti ir žinoti, kad štai, pagaliau pasimatysiu su visais namiškiais, tik pirma, reikėjo užsukti į Vilnių, susileisti chemijos – vinkristino. Galvojau, kad užtruksiu mažiausiai trejetą valandų, bet viskas vyko kur kas greičiau. Budinti daktarė surizikavo ir tuo pačiu, kai ėmė kraują tyrimam, liepė suleisti ir vinkristiną, tad nelaukę kraujo tyrimo rezultato, išvažiavom namo. Mat daktarė buvo garantuota, kad mano kraujo tyrimai bus geri. Ačiū Dievui, tokie jie ir buvo.
Nuo Šiaulių pradėjo labai pustyti. Buvo be galo slidu, tad tėtis stengėsi važiuoti kuo lėčiau. Stipriai prisisegiau diržą, ir gerai, nes, kai buvom beveik pasiekę namus, vos nepakliuvom į avariją. Kad ir lėtai važiuodama, sankryžoje mašina paslydo ir vos neatsitrenkė į šalia sustojusią mašiną. Gerai, kad tos mašinos vairuotojas buvo protingas, bet vis tiek, mačiau, kaip atidaręs mašinos dureles, kažką ,mums, panosėje sumurmėjo. Gerai, kad viskas baigėsi laimingai.:)
Dieną prieš, rodė filmą „Prieš parskrendant į žemę“. Iš tikro negalvojau, kad labai viską imsiu į galvą ir neišlaikius apsiverksiu. Bet pačioj pradžioj, pamačiusi, kaip susigraudino tėtis, neištvėriau ir aš. Visa tai ką rodė, buvo be galo pažįstama. Kai prisimeni, kad pačiam viską teko ištverti ir dar nežinai kas laukia, ašaros, norom nenorom, pradeda kauptis akyse. Tuo metu, skyrius buvo apleistas, nesutvarkytas. Senos, tarybinių laikų sienos, tualetai… Tikrai nebuvo jauku. Pasidžiaugau, kad dabar skyrius yra žymiai jaukesnis ir tvarkingesnis. Filmo viso nežiūrėjau, tik retkarčiais žvilgtelėdavau. Bet po jo, vis tiek, jaučiausi nejaukiai, kaip nesava. Kai per gerumo akciją parodė vaikus esančius skyriuje, pagailo jų. Panorėjau, kad visi kuo greičiau pasveiktų. Kai pati, ilgą laiką praleisdavau tam skyriuj, nesijausdavau kitokia, labiau nuskriausta ar dar kokia. Tiesiog atrodė, kad visi mes esam to pačio likimo draugai, su diagnoze – vėžys. Bet, kai šįkart buvau anapus ekrano, viskas atrodė kitaip, graudžiau. Gerumo akcijai paaukojom penkis litus. Ne tiek jau daug. Bet norisi bent dalele prisidėti prie tų, milijoninių sumų. Norisi, kad būtų įsigyjama naujesnės, kokybiškesnės aparatūros, nes jos tikrai reikia. Galbūt ateityje bus įmanoma dar greičiau nustatyti vėžį pradinėse stadijose, o labiausiai norėčiau, kad chemiją pakeistų kitokie, lengvesni vaistai, kurie nenaikintų visko, kas pasimaišo jų kelyje, o naikintų tai, ką reikia. Kad nebebūtų tokių baisių kritimų ir, kad tas, neišgyvenimo procentas labai labai labai sumažėtų, geriausia, kad iš vis išnyktu.:) To visiems ir linkiu. O tiems, kas dar su šia liga nesusidūrė, linkiu, kad niekada ir netektų su ja susidurti. Manau, kad yra lengvesnių ir ne tokių skausmingų būdų suprasti, koks gyvenimas yra gražus, ir tuo pačiu – be galo trapus…
Negaliu patikėti, kad jau greit baigsis dienos sanatorijoje ir reikės važiuoti, apsnigtais keliais, į Vilnių, ir tą pačią dieną namo. Taip greit bėga laikas, kad atrodo, jog neseniai čia atvažiavom.
Sanatorijoj, beveik, kaip gyvenant daugiabutyje. Dabar mus atskyrė net per koridorių nuo visų procedūrinių kabinetų ir t.t. Turim savo išėjimą, na, savo erdvę.:) Viršuj kiekvieną vakarą ir ne tik kažkas leidžia muziką. Kiek žinau, tai nepriklauso sanatorijai, nes ten yra nuosavi žmonių butai.
Iš vis, sanatorijoj atsirado labai daug užimtumo. Neseniai pabaigiau lankstyti gerves, kuriomis papuošėme ergoterapijos kabinetą. Nors jų ir ne tūkstantis, bet tikiuosi, kad visiems neš pavasario džiaugsmą, nors ir už lango yra sniegas, taip pat – laimę. Būdama čia, užmirštu visus savo rūpesčius ir ligas, nes nuo jų atitraukia namų darbai, kurių yra kalnai.:) Taip, retai kada prisimenu savo ligą… Tiesiog gyvenu šia diena, šia minute ir džiaugiuosi, kad neatsiranda kokių pašalinių skausmų…
Dabar vis dažniau išgirstu iš aplinkinių žodį – vėžys. Dabar įtaria vėžį mano draugės seneliui, mano tetai… Ir visai nesvarbu: ar žmogus geras, ar blogas, vėžys į tai neatsižvelgs. Jis, kaip ir traukos dėsnis, neskiria blogio nuo gėrio…
Preš kelias dienas vyko kaziuko mugė, nekantravau ten nuvykti, nes vis trukdydavo esančios procedūros. Kai pagaliau atsirado laisva minutė, iškart skubėjau į salę, esančią senelių namuose. Ten mirgėjo įvairūs pensionatų padaryti darbai: visokie karpiniai, mezginiai, kepiniai… Net nespėdavau susiprasti, kai į saują, kas nors įdėdavo keletą sausainių. Buvo labai daug žmonių, tad su vežimėliu, prasibrauti buvo sunku. Iš toli apžiūrėjau visus prekystalius ir, su tėčiu, nuskubėjom į paskutinę procedūrą. Po jos, palikusi aušti pietus, vėl nuskubėjau atgal į mugę, bet nebespėjau, nes visi prekystaliai buvo susikrovę savo dirbinius į dėžes. Visi žmonės buvo apsupę salės vidury. Bandžiau, pro žmonių paliktus tarpus, pamatyti, kas ten vyksta, bet netikėtai išgirdau akordeono muziką. Šiaip taip, prasispraudus į salės kampą, pagaliau išvydau visą vaizdą. Šone sėdėjo kanklininkių ansamblis. Ant kelių buvo pasidėjusios tradicines kankles. Nustebau, kai pamačiau, kad kanklėmis groja ir berniukai, nes retai gali pamatyti tokį vaizdą. Kai pradėjo groti pirmąjį kūrinį, akyse, nesuvaldomai pradėjo kauptis ašaros. Prisiminiau visus metus, prieš ligą. Kanklės buvo mano kasdienybė. Visą ateitį siejau su kanklėmis. Nors kartais ir pasispyriodavau (na gerai gerai, mama, dažniau nei kartais), tai buvo tai, ko anksčiau nelabai pastebėdavau. Tada turėjau viską, tad neįsivaizdavau savęs be kanklių, bet kai tai atsitiko, supratau, kad tai buvo daugiau nei pomėgis. Tai buvo vienas iš brangiausių dalykų mano gyvenime. Tad vien tai, mane paskatina dar labiau kibti į mankštą, kad užaugtų visi raumenys ir padėtų man ramiai, be jokių nepatogumų, išsėdėti ant kėdės.:) Išklausiau puse koncerto, nes pajutau, kaip pradėjo gurgti mano pilvas…
Kartais, kai būnu geros nuotaikos, pradedu maivytis prieš veidrodį. Taip pat apžiūrinėju kiekvieną plauką mano galvoje, ištyrinėju kiekvieną milimetrą. Visiems jie patinka. Tėtis sako, kad jie būtų visai neblogi šepečiai, su kuriais galėtų išvalyti mašiną.:) Jie tokie švelnūs ir tankūs. Tikiuos niekad gyvenime neateis tokia diena, kad vėl reiks jų atsisakyti.
O dabar už lango, labai stipriai, šviečia saulė, kuri atsimuša į mano akinių kraštą, tad pats laikas palinkėti visiems geros dienos ir eiti visiškai užbaigti namų darbų kalno…:)
Geros dienos!