Kaip gera būti namie! Visą savaitę už lango švietė saulė. Norėjosi bėgti į lauką ir kvėpuoti skaniai kvepiančiu oru. Jis traukte traukė. Su pavydu žiūrėdavau pro langą į vaikus, kurie laksto lauke. Pastebėjau, kaip viskas pasikeitė. Per metus žmonės prisistatė daugiau namų, atsirado naujų, nematytų vaikų. Jie važinėjasi dviračiais, tad juos praminiau antra, dviratininkų karta, nes ankščiau, kai tik pasitaisydavo orai, visa mūsų „gatvės gauja“, kurią sudarė vaikai nuo mano brolio metų (tuo metu jam buvo 6m.) iki mano amžiaus, išvažinėdavo visus gatvės pakraščius ir taip nuo ryto iki vakaro… Išmąsčiau, kad tai buvo ne vasaros ar pavasario laikas, o dviračių laikas.:)

Trečiadienį atrodė, kad diena bus paprasta, teks sukti galvą, kaip parašyti rašinėlį tema „Giminės susiėjimo šventė“, kurioje gyvenime nebuvau dalyvavusi, bet tądien su visa šeimyna nusprendėm kur nors pavažiuoti, tad pasinaudojom proga ir važiavom pas seniai matytus gimines. Tai buvo mano pirmas kartas, po puses metų, kai tėvai ir mane vežėsi į parduotuvę. Žmonių buvo nedaug. Vieni bandė apsimesti, kad manęs nemato ir iš paskutiniųjų stengėsi jog mūsų žvilgsniai nesusitiktų, kitų akyse įžvelgiau užuojautą, kiti meiliai nusišypsodavo, o vaikus labai domino mano „ratukai“.:) Buvo įdomu pasidairyti ir papildyti savo, ne taip jau ir platų, maisto racioną.

Kelionėje prisipildžiau naujų įspūdžių, buvo gera atitrūkti nuo kasdienybės ir, kas svarbiausia, žinoti, jog važiuoji ne į Vilnių. Buvo gera ne atiduoti jėgas, o jų prisisemti.

Dabar be galo laukiu Velykų – šventės, per kurią įvyko, atrodo, niekam nematomas, bet didelis stebuklas – Julija pagaliau pradėjo atsigauti…:)