Senokai bepildžiau savo blog’ą, bet net nepastebėjau, kaip greit praėjo laikas nuo paskutinio įrašo… Dabar, kai jau ištisą dieną nebeguliu lovoje, o sėdžiu vežimėlyje, minutės pradėjo lėkti labai greitai, kad net nespėju sumirkčioti. Atsirado veiklos, namai taip pat po truputį atsigauna, tad darosi vis sunkiau atrasti laivą minutę, o kartais norisi ramybės arba surasti kokį ramų kampelį, kad niekas neblaškytų minčių. Kiekvieną darbo dieną (išskyrus penktadienius) pas mane ateina mokytojai. Kuo toliau, tuo labiau pavargstu nuo pamokų. Būdavo, kad ryte – pamokos, dieną – pamokos, vakare  – pamokos… Dabar jau apsiraminau ir taip dėl to nebestresuoju.:)

Mintis apie koncertą nežlugo. „Meilė, tikėjimas ir viltis” – koncerto tema. Teko rimtai prisėsti prie instrumento ir prisiminti dauguma kūrinių , o pora ir išmokti. Vėl teko garbė pagroti su ansambliu…:) Reikėjo groti labai greitai (na bent jau man atrodė labai greitai), tad per keletą kūrinių vos spėjau jas pasivyti.:)  Visą valandą buvau, kaip ant adatų, o po repeticijos mano akys buvo raudonos. Bet man patiko ir visai nesigailiu!:)

Ketvirtadienį į Vilnių teko važiuoti dviem dienom, nes atėjo laikas, kai reikia žiūrėti, kas darosi pilve… Retkarčiais užeidavo beprotiškas jaudulys ir baimė, bet stengiausi į tai nesigilinti ir įtikinti savo sąžinę, kad viskas bus gerai, nėra čia ko jaudintis. Iš tikro, širdyje nieko blogo nenujaučiau, be to, blogų sapnų nesapnavau.:) Taip ir buvo, ir ačiū Dievui, kad viskas stabiliai ir nieko daugiau…:)  Tad iš Vilniaus išvažiavom plačiom šypsenom ir gerom nuotaikom.

Namo iškart nevažiavom, nes turėjom tikslą aplankyti vieną vietą – tai visiems gerai žinomą – Merkinės piramidę. Kol suradom teisingą kelią teko paklaidžioti, bet nėra to blogo, kas neišeitų į gerą – pamačiau dar ir kitų žymių vietovių,pavyzdžiui, Trakus. Dar ilgai važiavom, kol pasiekėm Česukų kaimą, bet labai džiaugiausi, kad, kaip užsakyta, pasitaikė šilta ir saulėta diena. Piramidėj buvau antrą kartą (o pirmą – prieš savaitę). Sako, kad pagerėjimas išliktų ilgam, reikia atvažiuoti bent tris kartus, kas dvi, tris savaites. Nors buvau jau antrą kartą, jaučiu, kad dar nėra viskas užbaigta, kad dar reikia savyje kažko ieškoti, dar reikia daug ko išmokti ir būtinai čia atvažiuoti.  Kaip tik pataikėm atvažiuoti, kai piramidėje buvo giedama. Na, garsas buvo įspūdingas, kaip ir piramidę dengiantis kupolas.:) Tiesa, kai buvau pirmą kartą, išgirdau kukuojant gegutę, tad turėčiau gyventi dar kokią septyniolika metų, kol vėl išgirsiu gegutę.:)) Jei kalbant apie tikėjimą ir piramidės galią, tai stengiuosi į tai nesigilinti, turbūt, neverta to daryti, nes kažin ar rasim teisingą atsakymą, bet aš TIKIU, nes visa Galia ir slypi tikėjime, nes mus visus jungia tik tikėjimas ir piramidė padės tiem, kas tiki, ir visi stebuklai vyks tik su tais, kas tiki, o aš visa siela ir kūnu Tikiu. Ir visai neabejoju…:)

Už lango šviečia saulė… Geriau būti ir negali! Pagaliau, per visą savaitę galiu atsipūsti nuo pamokų ir kažką daryti savo malonumui. Nors ir sėdžiu invalido vežimėlyje, užsiėmimo netrūksta. Dabar vėl kibau į lankstymą. Jau pradedu ruoštis ateinančiai mamos dienai, nors ji tik už savaitės, bet lankstymo daug, tad, manau, turėčiau suspėti. Pamaniau, kad geriausia dovana jai – tai mano pačios darbas, nors, tiesą sakant, sunku viską paslėpti, nes mama žino kiekvieną namo kampą ir gali betkada aptikti, bet, kad ir kaip nenoriu, tėčiui taip pat teko išduoti ką darau ir, kad būčiau užtikrinta, įpareigavau jį saugoti mano dirbinius.:)) Laukiu nesulaukiu kada viską pabaigsiu ir galėsiu jai įteikti.

Jau pripratau prie to, kad namie neturiu nė vieno savo asmeninio daikto, apart kompiuterio, ir net kambario, mat mano mažieji broliukai labai mėgsta viską laužyti ir išmėtyti, tad man brangius daiktus turiu suslėpti į spintas ir net išimti spintų rankenėles, tada žinau, kad niekas ten neilys be mano žinios, o mano kambariu tapo salionas, nes čia praleidžiu daugiausia laiko, t.y. mokausi. Iš tikro, man jau atsibodo būti tarp keturių sienų, niekur neišeiti, nepasirodyti. Turbūt, tai normalu, bet kartais darosi neapkenčiama. Norisi kažką veikti, kažką daryti, dėl to pasidariau irzlesnė. Dabar jaučiuosi tikrai stipresnė, tad galvoje sukasi begalybė idėjų ir tikslų, svarbiausia yra noras. Tad kodėl nepasinaudojus tuo?:) Šiandien su mama apie tai kalbėjome ir nusprendėme surengti koncertą, aišku, jei sveikata nepablogės. Ir jis vyktų tik kitą mėnesį. Eh, kai tik prakalbom apie tai, pasipylė idėjų maišas. Prie viso to, prisidėtų ir tėtis. Vau… Taip gera svajoti, o kai žinai, kad, galbūt, viskas išsipildys, atrodo, kad esi ant sparnų. Manau, praėjo tas laikas, kai „ilsėjomės”, dabar atėjo laikas išskleisti sparnus ir visiems parodyti, kad liga – tai ne pasaulio pabaiga, kad jei sergi onkologine liga ar esi invalidas, tai nereiškia, kad turi pasislėpti ir užsidaryti. Manau, mes irgi turim teisę gyventi, kad ir kokia baisi būtų diagnozė. Aš savo ligą laikau, kaip gyvenimo siųstą dovaną, kuriai, turiu  pripažinti, esu dėkinga už daugelį dalykų, tad jos nesigėdiju. Ir esu pasiryžusi įrodyti, kad ir tokioj būklėj įmanoma džiaugtis gyvenimu, kažko siekti, kad tai nėra mirties nuosprendis. Tai – naujas gyvenimas…