Sekmadienis. Trumpai ir aiškiai…

…Nes nieko beveik neprisimenu, taigi pasakosiu laaabai trumpai. Ką atsimenu – tai jaučiau patį nuostabiausią jausmą, kuris vadinasi DŽIAUGSMAS, LAIMĖ ir visi panašios reikšmės žodžiai. Kaip buvo iki tol, deja neprisimenu… 😀 Taigi, sulaukiau skambučio, kurio visai nesitikėjau, bet visą tą laiką labai norėjau,kad tai įvyktų. Širdyje jaučiau, kad liko  ne daug laukimo dienų. Vieną naktį sapnavau,kad kaip tik tą dieną vyko kažkokia šventė, iš kurios aš išėjau ir pradėjau vedžioti kažkieno šunį. Horoskope buvo parašyta,kad būtent šios nakties sapnai išsipildys per ateinančias dvi savaites. Užsižymėjau dienoraštyje. Dienom einant visai apie tai užmiršau ir po savaitės, tai yra – šiandien, sulaukiau žinios, kad rytoj gausiu šuniuką. Tas jausmas, kurį jaučiau… Manau tai buvo tikra laimė. Galėjau rėkti, klykti, daryti bet ką, nes buvau laiminga. Ir dar, šuniuką gausiu per mamos gimtadienį. Tikėkit ar ne, bet sapnai pildosi. Tik reikia žinoti kada jais tikėti… Taigi, bus dviguba šventė, nes dar susipažinsiu su maloniais žmonėmis,kurių širdys yra pilnos gerumo ir meilės. Kurie padarytų bet ką, kad tik išpildytų bet kokias, įmanomas vaikų svajones… Laukiu nesulaukiu pirmadienio, antros valandos. Ach, kokia aš laiminga! Tai tokia svarbi žinia, svarbiausia iš visos dienos įvykių, bet jei kam įdomu ką dariau po to, tai…

…Po to atvyko močiutė pasveikinti mamos. Padovanojo patalynės rinkinį. Išgėrėm arbatos, prisišveitėm saldumynų, pažiūrėjom televizorių ir toliau laimingai gyvenom… 🙂

Šeštadienis.

Šiandien išsimiegojau taip gerai, kaip dar niekad neteko… Niekas nesikėlė septintą ryto ir nevaikščiojo bei nekalbėjo anksti ryte, ir manęs nežadino.

Šįkart pusryčiai buvo kitoje aplinkoje. Ne taip, kaip kiekvieną rytą, šiandien persikėliau į kitą kambarį, aišku trumpam, nes mano kambarys buvo labai įšalęs. Paskaičiau laikraštį, pabuvau prie kompiuterio, pavalgiau mamos eksperimentinį pyragą – sausainį ir grįžau į savas valdas.

Toliau tęsiau vakar pradėtus darbus – mamos gimtadienio atviruką. Išėjo visai kitaip nei galvojau. Norėjosi padaryti gražiau, bet gavos taip, kaip gavos… 🙂 Įteikiau, nors iki gimtadienio dvi dienos, mamai aišku patiko, buvo laiminga (keletą minučių, kol kai kas nesunervino…).

Na savaitgalis,kaip savaitgalis, nieko įpatingo. Vakare žiūrėjom „Chorų karus”. Išsrinkau savo numylėtinius, tai – Marijampolė ir Kaunas. Šie chorai pasirodė geriausiai. Visada už juos!

Vakarą užbaigiau su raffaelo saldainiais. Mmm. Šiaip, visą dieną maitinaus tik silke, nes vakar vakarienei, kai kas, savo pažado neištesėjo…Bet dabar jau atsivalgiau (tam kartui).

So, it’s my life…:))

Penktadienis. Užskaityta!

Ši diena kitokia tuo, kad būtent šiandien, kaip niekad jaučiau be galo didelį nerimą, kurį, turbūt jausiu, visus ateinančius du mėnesius…

Ryte atsikėliau su visais. Būtų tiksliau – man niekas ir neleido neatsikelt su visais. Visi atsikėlė, buvo triukšminga,bet anksti, todėl labai norėjau miego.  Deja, niekas neleido man miegoti.

Taigi, laukiau kol atvažiuos močiutė, nes šiandien ta lemtingoji diena, kai sužinosim kas yra broliui. Pusryčius valgiau,kai atvažiavo močiutė. Suvalgiau visą lėkštę grikių kruopų. Tik šiandien negavau žolelių arbatos. Aišku, močiutė atsivežė sausainių bei  iškepė vaflių. Šiek tiek suvalgiau, bet ne daug, nes širdis virpėjo iš baimės ir nekantrumo. Norėjosi jiems paskambinti ir paklausti: „Na kaip?” , bet negalėjau, nes būčiau sutrukdžiusi. Negaliu apsakyti to jausmo, kurį jaučiau. Lyg viskas vyktų su manimi, bet ir tai tiek nesijaudinčiau…

Pasiėmiau kompiuterį ir į google laukelį įrašiau „kelio sąnario skausmai”. Šįkart pavyko atrasti bent kažkokią informaciją. Tai gali būti daug kas. Vis dėlto, tiksli diagnozė – tik daktarų rankose. Dar labiau pradėjau nekantrauti ir jaudintis. Jau artėjo pietų metas, tad norėjau, kad kuo greičiau grįžtų.

Taip pat, šiandien buvo pirmoji pamoka. Likus valandai, apsitvarkėm, pasiruošiau vadovėlius ir su nekantrumu laukiau mokytojos. Kai ši minutė pagaliau išaušo, vėl pradėjau jaudintis, nes visai nežinau, kaip viskas vyks. Bet viskas buvo geriau nei atrodė. Buvo, tiesiog idealu! Mokytoja be galo gera ir draugiška. Puse pamokos pasakojo visokius įvykius apie įdomias ekskursijas, mokyklą,mokinius ir panašiai. Buvo įdomu. Paskui, dar dešimt minučių, papasakojo temą. Apie tuos laikus, kai buvo maras.

Ir kaip tik per pamoką, grįžo maniškiai. Mama nieko nespėjo padaryti, tik nusiplovė rankas ir išvažiavo į darbą. Kai išėjo mokytoja, nieko nelaukus pradėjau klausinėti „Kas?” ir „Kaip?”. Nuramino tai, kad ten, kur mes įtarėm jog yra koks nors auglys, buvo tik paprasta, kelio girnelė. Na ir „specialistai” mes! Bet, vis dėlto daktarai, kelyje mato labai mažą darinuką. Kad būtų aišku, kokios jis kilmės, teks laukti eilėje, prie magnetinio rezonanso, kurį darys tik kovo mėn.

Taigi,kol kas ramu. Atėjo laikas ir man papietauti. Tik šįkart jie nebuvo tokie skanūs. Močiute išvirė didžkukulių iš parduotuvės. Fee. Vieną suvalgiau, daugiau – ne. Kitą pabaigė tėtis. Seniau juos mėgdavau, bet dabar TIKRAI NE, AČIŪ… Dar užkandau tų pačių sausainių su kava.  Taip sulaukiau simpsonų.

Na o vakaras, beveik suplanuotas: vakarienė -silkė (prižadėjo), ledai, ir penktadienio vakaro filmas su lnk.

O dabar, kažką reikia daryti mamai, gimtadienio proga. Ką aš galiu? Piešti, rašyti… Sugalvojau taip: aš ir broliai padarysim plakatą. Ir, turbūt, žadu įteikti „metų mamos nominaciją”. Gal skamba kvailokai, bet mano mama man bus visada verta metų mamos nominacijos. Ji verta net daugiau. Ji verta to, kas neapsakoma žodžiais. Ji tiek daug padarė, kovojo ir iškentėjo… Ji pati nuostabiausia mama pasauly!  Kurią mes visi labai mylim…

Ketvirtadienis.

„Apšerkšniję mūsų žiemos –

Balta, balta – kur dairais –

Ilgas pasakas mažiemus

Seka pirkioj vakarais…”

Šis, Salomėjos Nėries eilėraštis, puikiai atitinka tikrovę. Žiūriu pro langą ir negaliu atsigrožėti žiemos grožiu. Viskas apšerkšniję, kaip kokioj pasakoj… Tas žiemos sukuriamas stebuklas, tiesiog neapsakomas. Man žiema – tai vienintelis metų laikas, per kurį pajaučiu kažką stebuklingo, jis verčia susimąstyti…

Kai šįryt atsikėliau, jaučiausi nejaukiai. Pastebėjau, kad tai ne pirmas kartas, kai jaučiu baimę. Šiąnakt sapnavau visokias nesąmones. Šįkart buvau didvyrė, turinti stebuklingų galių, kuri iš trečio burtažodžio sugebėjo atsikratyti besivejančio vilko. Šiaip, sapnuoju retai ir labai tikroviškus sapnus, kurie dažniausiai išsipildo…

Pavalgiau pusryčius, bet vis tiek jaučiaus gan nejaukiai. Buvo šalta, tad šiltai apsiklojau, kad sušilčiau. Žvilgtelėjau į televizorių, kuris rodė „Komisarą Reksą”. Buvo įdomu, o ant galo – graudu, nes Reksą NUŠOVĖ. Taip ir baigėsi. Gaila man jo, nors čia tik serealas, bet vis tiek vos neapsiverkiau. Vargšiukas.

Pasiėmiau kompiuterį – nieko gero. Išjungiau. Atėjo tėtis su mama, pakalbėjom, visi tikimės, kad Mindaugui nieko blogo. Be to, planai pasikeitė, į Šiaulius važiuoja tik rytoj. RYTOJ! Ką tik prisiminiau, kad šiandien paskutinė mano atostogų diena. Rytoj ateina pirmoji mokytoja. Aš pasiruošusi ją sutikti, jau nebebijau…

Taip sulaukėm ir pietų meto. Valgiau daug. Pirmiausia valgiau spagečius su tuno mėsa ir, aišku, su skaniaisiais burokėliais. Šiaip, nelabai patiko tunas, bet vistiek suvalgiau. Maždaug po valandos, suvalgiau silkės su bulvėm, dvi porcijas. Dar, per tą valandą, tėtis atsivežė seselę, kad paimtų man kraują. Galvojau, kad ims iš venos, bet ėmė iš piršto. Dar pasakiau: „Ačiū Dievui, kad iš piršto” ir kai įdūrė nuomonę pakeičiau. Spaudė spaudė tą pirštą, bet taip skaudžiai, kad man net ašaros pradėjo tekėti. Tuo pačiu ir juokiaus. Buvo juokas pro ašaras. Keista, kad taip ištižau. Bet labai skaudėjo. Negana to, sunkiai bėgo kraujas, tad teko durti į kitą pirštą. Tada jau viskas. Ašaros tekėjo upeliais, bet visiem buvo labai juokinga. Tik ne man, nors… tikrai keista.

Na o po pietų, tai nieko ypatingo neįvyko. Žiūrėjau simpsonus. Neatsibostantis filmukas. Išgėriau puodelį kavos su sausainiu, suvalgiau vieną saldainį. Šokoladinį! Vienas – dar nieko. Taigi, laukiu rytojaus, nes rytojus – svarbi diena tiek man, tiek artimiesiems.

Toks tas mano gyvenimas. Su prieskoniais, bet galima atrasti įmaišyto cukraus… 🙂