Penktadienis. Užskaityta!

Ši diena kitokia tuo, kad būtent šiandien, kaip niekad jaučiau be galo didelį nerimą, kurį, turbūt jausiu, visus ateinančius du mėnesius…

Ryte atsikėliau su visais. Būtų tiksliau – man niekas ir neleido neatsikelt su visais. Visi atsikėlė, buvo triukšminga,bet anksti, todėl labai norėjau miego.  Deja, niekas neleido man miegoti.

Taigi, laukiau kol atvažiuos močiutė, nes šiandien ta lemtingoji diena, kai sužinosim kas yra broliui. Pusryčius valgiau,kai atvažiavo močiutė. Suvalgiau visą lėkštę grikių kruopų. Tik šiandien negavau žolelių arbatos. Aišku, močiutė atsivežė sausainių bei  iškepė vaflių. Šiek tiek suvalgiau, bet ne daug, nes širdis virpėjo iš baimės ir nekantrumo. Norėjosi jiems paskambinti ir paklausti: „Na kaip?” , bet negalėjau, nes būčiau sutrukdžiusi. Negaliu apsakyti to jausmo, kurį jaučiau. Lyg viskas vyktų su manimi, bet ir tai tiek nesijaudinčiau…

Pasiėmiau kompiuterį ir į google laukelį įrašiau „kelio sąnario skausmai”. Šįkart pavyko atrasti bent kažkokią informaciją. Tai gali būti daug kas. Vis dėlto, tiksli diagnozė – tik daktarų rankose. Dar labiau pradėjau nekantrauti ir jaudintis. Jau artėjo pietų metas, tad norėjau, kad kuo greičiau grįžtų.

Taip pat, šiandien buvo pirmoji pamoka. Likus valandai, apsitvarkėm, pasiruošiau vadovėlius ir su nekantrumu laukiau mokytojos. Kai ši minutė pagaliau išaušo, vėl pradėjau jaudintis, nes visai nežinau, kaip viskas vyks. Bet viskas buvo geriau nei atrodė. Buvo, tiesiog idealu! Mokytoja be galo gera ir draugiška. Puse pamokos pasakojo visokius įvykius apie įdomias ekskursijas, mokyklą,mokinius ir panašiai. Buvo įdomu. Paskui, dar dešimt minučių, papasakojo temą. Apie tuos laikus, kai buvo maras.

Ir kaip tik per pamoką, grįžo maniškiai. Mama nieko nespėjo padaryti, tik nusiplovė rankas ir išvažiavo į darbą. Kai išėjo mokytoja, nieko nelaukus pradėjau klausinėti „Kas?” ir „Kaip?”. Nuramino tai, kad ten, kur mes įtarėm jog yra koks nors auglys, buvo tik paprasta, kelio girnelė. Na ir „specialistai” mes! Bet, vis dėlto daktarai, kelyje mato labai mažą darinuką. Kad būtų aišku, kokios jis kilmės, teks laukti eilėje, prie magnetinio rezonanso, kurį darys tik kovo mėn.

Taigi,kol kas ramu. Atėjo laikas ir man papietauti. Tik šįkart jie nebuvo tokie skanūs. Močiute išvirė didžkukulių iš parduotuvės. Fee. Vieną suvalgiau, daugiau – ne. Kitą pabaigė tėtis. Seniau juos mėgdavau, bet dabar TIKRAI NE, AČIŪ… Dar užkandau tų pačių sausainių su kava.  Taip sulaukiau simpsonų.

Na o vakaras, beveik suplanuotas: vakarienė -silkė (prižadėjo), ledai, ir penktadienio vakaro filmas su lnk.

O dabar, kažką reikia daryti mamai, gimtadienio proga. Ką aš galiu? Piešti, rašyti… Sugalvojau taip: aš ir broliai padarysim plakatą. Ir, turbūt, žadu įteikti „metų mamos nominaciją”. Gal skamba kvailokai, bet mano mama man bus visada verta metų mamos nominacijos. Ji verta net daugiau. Ji verta to, kas neapsakoma žodžiais. Ji tiek daug padarė, kovojo ir iškentėjo… Ji pati nuostabiausia mama pasauly!  Kurią mes visi labai mylim…

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

This site uses Akismet to reduce spam. Learn how your comment data is processed.