***

Bėga dienos ir vis artėja ta diena, kai reikės susiruošti skambinti daktarei, į Vilnių. Kai pagalvoju, kad reiks ten grįžti, dingsta mano apetitas. O juk dabar valgau tokius skanius makaronus su dešrelėm! Vilniuj taip nebus. Liūdna bus palikti Bilį, mamą, brolius.Bet vis pasidžiaugu, kad ta diena dar neatėjo…

Po penktadienio pasivažinėjimo iki dantistės ir atgal, dienos išvakarėse pajutau skausmą gerklėje. Taip pat, orai labai šalo ir mano kambarys darėsi panašus į šaldytuvą, tad teko kraustytis pas mamą, kur šilta… Be to, gera jausti šalia mamą, bent prieš užmingant, nes dienos bėga labai greit, o mama – tai „darbo mašina”, tad laiko pabūti su šeima, jai lieka vis mažiau. Bet kai tik atsiranda laisva minutė, ji prieina prie manęs ir šiltai apkabina. Tada pajaučiu, kaip stipriai aš ją myliu, o ji mane. Nežinau ar tai galima pavadinti vien tik meile. Tai toks žodis, kurio neįmanoma pasakyti, viską galima tik pajausti širdyje… Netgi prisiminus tas minutes, mane užvaldo šiluma. Tuo pačiu pykstu ant savęs, kodėl viską supratau ir pradėjau vertinti tik susirgus?! Juk ir ankščiau šalia būdavo mama. Juk ir ankščiau aš ją galėjau taip pat apkabinti, jai padėti,su ja pakalbėti ir pajusti ramybę sieloje… Bet laiko atgal neatsuksi.

Dabar,kiekvieną darbo dieną pas mane vis eina mokytojai. Nepasitikėjau savo atmintim, tad buvau beveik garantuota, kad nieko neatsiminsiu ir mokytojai turės tikrai daug vargo su manimi. Bet kai pradėjau kartoti, atmintis tarsi atsivėrė. Nustebau, bet ir pasidžiaugiau savimi. Šiaip man labai patinka mokytis, patinka kai užduoda namų darbus, džiugu jausti vėl tą nerimą, kuris mane dažnai užplūstą prieš pamoką, pagalvojus ar viską atlikau. Mokytojai tikrai praskaidriną kasdienybę ir suteikia daug malonių akimirkų. Pirmadienį, netikėtai, matematikos mokytoja pas mane atėjo su tortu ir maišu apelsinų. Argi ne nuostabu? 🙂 Prižadėjau suvalgyti bent vieną gabaliuką torto, na o dėl apelsinų – gal apsieisiu.O torto, manau, kad bus daugiau nei vienas gabaliukas…:) Taigi, visi mokytojai nuostabūs!

Šiandien (trečiadienį) vargstam su tėčiu. Kai jam pradėjo skaudėti dantį, jis laiku nesikreipė pas dantistę. Kad ir kiek mes vertėm jį, jis atsisakydavo. Kai jo paklausiau kodėl jis delsia, nes ir taip buvo aišku, kad „prisižaisim”, atsakė, kad bijo.Ech tas mano tėtis… Šiandien ryte, kai atsikėliau, pamačiau jį su ištinusiu žandu. (Atrodė juokingai, kaip iš kažkokio rusiško filmuko). Bet ten jau pradėjo kauptis pūliai, tad nieko nelaukę „išvarėm” tėtį pas dantistę. Dabar, kol viskas jam neaprims atsideda važiavimas į ligoninę! Pirma, jis turi išsigydyti uždegimą, paskui galbūt prireiks operacijos, o gal ir ne. Bet kitą savaitę, tikrai nereiks galvoti apie Vilnių (Bent jau aš taip manau).

Neseniai buvo atėjęs tikybos mokytojas. Jis padovanojo knygas „Apaštalo Pauliaus pažinimo abėcėlė” bei ” „Eik į savo kambarėlį” Dvasinės pratybos kasdieniniame gyvenime”. Dabar jas būtinai skaitysiu. Mama pasakojo, kad kol man vyko pamoka,mano mažasis broliukas šokinėjo aplink šuniuką bei niūniavo daineles, aišku, Bilis taip pat neatsiliko.

Ach, koks nuostabus ir nenuobodus tas mūsų gyvenimas…:)

My friday

Jau penkta diena, kaip mes gyvenam su Biliu. Jis jau išdrąsėjo. Pats mylimiausias jo kramtymo objektas – tapkės. Deja, niekas neleidžia jam tokio malonumo… Jis jau apsiprato. Naktimis miega vienas, savo valdose – fotelyje. Turim problemą tik dėl kakučio, nes niekaip nepadarom ten kur reikia. Nors buvo keletas kartų, kai padarėm į vietą. Kai jis atsirado mūsų šeimoje, laikas pradėjo greitėti, dienos pasidarė įdomesnės, o tėtis įgudo į sportą – vaikščiojimą. Ir viskas tik Bilio dėka! Jis atnešė savotišką tvarką: dabar ant grindų nebesimėto žaislai, smulkio detalės. Visi jį labai myli. Esu laiminga, kad gerų emocijų jis suteikė ne tik man, bet ir mano broliukams. Ypač viduriniajam. Džiugu matyti jį ne piktą, viskuo nepatenkintą ir norintį sirgti vėžiu, o laimingą, atsakingą ir draugišką 🙂 Ir vėl pasikartosiu: Viskas tik Bilio dėka! Visai nesigailiu, kad norėjau biglio, o ne kokio takso. Manau, tai pats šauniausias šuniukas, koks tik begali būti.

Beje, už gerus darbus jis gauna gerą pagyrimą, o kartais net sūrio gabalėlį. Taip pat, nebeleidžiu jam lipti į mano lovą, nes pradeda spausti pilvą (kurį man skauda antra diena), ir prineša labai daug plaukų, nes šeriasi.

Dar šiandien buvau pas dantistę, o Bilį palikom su močiute, namuose. Jis tikras šaunuolis. Nieko nepridirbo ir buvo geras.

Ach, tas Bilis… Tai mano išsipildžiusi svajonė. Aš esu laiminga! Daugiau man nieko nereikia… Viskas mano rankose. Dabar aš dalyvauju pačiame svarbiausiame konkurse ir tik nuo manęs priklauso ar laimėsiu pagrindinį prizą – gyvenimą…

Antradienis, Bilis ir mes

Šiąnakt beveik nemiegojau. Buvau labai laiminga. Vis dar negalėjau patikėti, kad tai įvyko. Lova teko dalintis su Biliu. Jis toks panašus į žmogų: rąžosi, kaip žmogus, net knarkia, kaip žmogus, padeda galvą ant pagalvės ir miega šalia manęs. Aš jį taip myliu. Bet negalėjau užmigti. Kai truputį prisnūdau, jis atsikėlė ir suviduriavo ne ten kur reikia. Teko žadinti mamą. Buvo liūdna, kad negaliu padėti mamai, negaliu juo pasirūpinti. Bet aš sieksiu ir nepasiduosiu. Aš ŽINAU, kad aš kažkada vaikščiosiu! Tiesiog reikia laiko… Na o Bilis, likusią nakties dalį praleido antrame aukšte. Palaikė vyrišką kompaniją. Kai jį išsivedė, nenustojau galvoti, kaip jam ten sekasi, nerimavau. Bet, ačiū Dievui, jam ten buvo taip pat gerai, kaip ir pas mane. 🙂

Ryte vis taikiausi progos, pasimatyti su Biliu, bet pas mane, iki 15.00h ėjo mokytojai. Per tarpus, vis priimdavau Bilį, o jis prie manęs prisiglausdavo ir užmigdavo… Dabar, kai rašau šį dienoraštį, jis irgi miega. Panašiai, kaip žmogus. Įdomu ar šunys sapnuoja? Nes dabar, manau jis tikrai sapnuoja… 🙂

Pirmadienis. Naujas šeimos narys

Ech, svajonės pildosi.Taip, svajonės tikrai pildosi..! Tai kas vakar įvyko… Kažkas nerealaus. Kažkas neapsakomo. Kažkas gražaus. Tai man suteikia vilties, vilties – kad kažkada viskas bus gerai…

Bilis- taip mes vadinam savo naująjį šeimos narį, kuris vakar įžengė į mūsų namus. Į mūsų šeimą. Ilgai galvojom, galvojom, bet niekaip neišrinkom jam vardo. Šaukėm įvairiais vardais, bet jis nė į vieną nereagavo, o kai pašaukiau Biliu, jis atsiliepė. Tad nusprendėm vadinti jį Biliu.

Kai jį pamačiau, negalėjau atsipeikėti. Jis buvo toks, kokį įsivaizdavau, tik šiek tiek didesnis. Buvau praradusi žadą. Stebėjau jį. Jis uoliai išuostinėjo kiekvieną mūsų namų kampą. Jis toks mielas… Žiūriu, kaip žaidžia su mano broliais. Mažasis dar bijo jo. Arti neina, bet vėliau įsidrąsina.  Manau jam čia patinka. 🙂

Guolį paklojom mano kambary, šalia mano lovos, bet labiau jam patinka gulėti mano lovoje su manim kartu. Jis meiliai prisiglaudžia, padeda galvą ant kelių ir snaudžia. Atrodo, kad mane pažinotų visą gyvenimą. Jis man toks artimas. Dabar mes visi esam dar artimesni. Šuniukas pakeitė mūsų gyvenimą. Jis jį padarė įdomesnį ir prasmingesnį. Dabar pas mus rasite ir šuns plaukų, apgriaužtų žaislų, ir keistoko kvapo… Nes mūsų jau nebe penki, o šeši.. 🙂