Bėga dienos ir vis artėja ta diena, kai reikės susiruošti skambinti daktarei, į Vilnių. Kai pagalvoju, kad reiks ten grįžti, dingsta mano apetitas. O juk dabar valgau tokius skanius makaronus su dešrelėm! Vilniuj taip nebus. Liūdna bus palikti Bilį, mamą, brolius.Bet vis pasidžiaugu, kad ta diena dar neatėjo…
Po penktadienio pasivažinėjimo iki dantistės ir atgal, dienos išvakarėse pajutau skausmą gerklėje. Taip pat, orai labai šalo ir mano kambarys darėsi panašus į šaldytuvą, tad teko kraustytis pas mamą, kur šilta… Be to, gera jausti šalia mamą, bent prieš užmingant, nes dienos bėga labai greit, o mama – tai „darbo mašina”, tad laiko pabūti su šeima, jai lieka vis mažiau. Bet kai tik atsiranda laisva minutė, ji prieina prie manęs ir šiltai apkabina. Tada pajaučiu, kaip stipriai aš ją myliu, o ji mane. Nežinau ar tai galima pavadinti vien tik meile. Tai toks žodis, kurio neįmanoma pasakyti, viską galima tik pajausti širdyje… Netgi prisiminus tas minutes, mane užvaldo šiluma. Tuo pačiu pykstu ant savęs, kodėl viską supratau ir pradėjau vertinti tik susirgus?! Juk ir ankščiau šalia būdavo mama. Juk ir ankščiau aš ją galėjau taip pat apkabinti, jai padėti,su ja pakalbėti ir pajusti ramybę sieloje… Bet laiko atgal neatsuksi.
Dabar,kiekvieną darbo dieną pas mane vis eina mokytojai. Nepasitikėjau savo atmintim, tad buvau beveik garantuota, kad nieko neatsiminsiu ir mokytojai turės tikrai daug vargo su manimi. Bet kai pradėjau kartoti, atmintis tarsi atsivėrė. Nustebau, bet ir pasidžiaugiau savimi. Šiaip man labai patinka mokytis, patinka kai užduoda namų darbus, džiugu jausti vėl tą nerimą, kuris mane dažnai užplūstą prieš pamoką, pagalvojus ar viską atlikau. Mokytojai tikrai praskaidriną kasdienybę ir suteikia daug malonių akimirkų. Pirmadienį, netikėtai, matematikos mokytoja pas mane atėjo su tortu ir maišu apelsinų. Argi ne nuostabu? 🙂 Prižadėjau suvalgyti bent vieną gabaliuką torto, na o dėl apelsinų – gal apsieisiu.O torto, manau, kad bus daugiau nei vienas gabaliukas…:) Taigi, visi mokytojai nuostabūs!
Šiandien (trečiadienį) vargstam su tėčiu. Kai jam pradėjo skaudėti dantį, jis laiku nesikreipė pas dantistę. Kad ir kiek mes vertėm jį, jis atsisakydavo. Kai jo paklausiau kodėl jis delsia, nes ir taip buvo aišku, kad „prisižaisim”, atsakė, kad bijo.Ech tas mano tėtis… Šiandien ryte, kai atsikėliau, pamačiau jį su ištinusiu žandu. (Atrodė juokingai, kaip iš kažkokio rusiško filmuko). Bet ten jau pradėjo kauptis pūliai, tad nieko nelaukę „išvarėm” tėtį pas dantistę. Dabar, kol viskas jam neaprims atsideda važiavimas į ligoninę! Pirma, jis turi išsigydyti uždegimą, paskui galbūt prireiks operacijos, o gal ir ne. Bet kitą savaitę, tikrai nereiks galvoti apie Vilnių (Bent jau aš taip manau).
Neseniai buvo atėjęs tikybos mokytojas. Jis padovanojo knygas „Apaštalo Pauliaus pažinimo abėcėlė” bei ” „Eik į savo kambarėlį” Dvasinės pratybos kasdieniniame gyvenime”. Dabar jas būtinai skaitysiu. Mama pasakojo, kad kol man vyko pamoka,mano mažasis broliukas šokinėjo aplink šuniuką bei niūniavo daineles, aišku, Bilis taip pat neatsiliko.
Ach, koks nuostabus ir nenuobodus tas mūsų gyvenimas…:)



