Pusryčiai prasidėjo įprastai. Pirmiausia išgėriau žolelių arbatos, paskui valgiau grikių košės. Kaip visada – skanu. Myliu košes.:) Kai pavalgiau, visi puolėm ieškoti modemo. Aišku, vienas kitą kaltinom, dėl modemo dingimo, bet vis dėlto, radom jį ant grindų, po stalu. Apsidžiaugiau. Pasiėmiau draugą kompiuterį ir pasinėriau į jo pasaulį…
Panaršiau bloguose. Pastebėjau, kad dauguma rašo, kaip nekenčia mokyklos. Taip ir norėjosi jiems suškti: „Ei, žmonės, atsipeikėkit!” Vaikas, lankantis mokyklą, nėra įpareigotas atsakomybei,kaip suaugęs. Jo užduotis – tik mokytis ir džiaugtis gyvenimu! Jam nereikia sukti galvos, kaip išlaikyti šeimą, iš kur užsidirbti pragyvenimui ir panašiai… Kodėl mes neįvertinam tai ką turim? Suprantam, tik praradę… Nejau nėra gera, kai esi pripažinamas, jautiesi kažką žinantis, esi kažko pasiekęs? Ir ta mokyklos aplinka, žmonės. Tai tiek daug… Tai neįkainuojami prisiminimai… Pasiilgau mokyklos…
Greit prabėgo laikas ir net nepastebėjau, kaip atėjo pietūs. Šiandien buvo be galo skanūs! Valgiau bulves, keptas folijoj (mm), dešrelę, nes mėsoje buvo per daug pipirų ir nebuvo įmanoma valgyti, su pomidorais ir skaniaisiais burokėliais. Viskas buvo per daug idealu. Ir dėl kažko man pradėjo skaudėti pilvą…
Bežiūrint simpsonus, sulaukiau malonaus skambučio iš savo auklėtojos. Klausė, kokius saldumynus mėgstu bei paplepėjom apie penktadienį… Ji labai gera, tiek, kaip auklėtoja, tiek, kaip mokytoja. Visiem linkiu gyvenime sutikti tokių mokytojų…
Deja, nuotaiką numušė, brolio rentgenos nuotraukos rezultatai. Nors jų tiksliai nežinom, nes daktaram sunku „užmesti” akį. Taigi, nuotrauką ir siuntimą į Šiaulius parsivežėm namo. Taip, siuntimą į Šiaulius, nes jau nebeįmanoma… Patys apžiūrėjom nuotrauką ir pamatėm kažką įtartino.Tikiuos, kad ten ne tai, kas mums atrodo.Belieka tikėtis geriausio. Kaip nors ištversim, kad ir kas ten yra.Dar ne tiek ištvėrėm. Laikysimės iki paskutiniųjų.:)