Už lango šviečia saulė… Geriau būti ir negali! Pagaliau, per visą savaitę galiu atsipūsti nuo pamokų ir kažką daryti savo malonumui. Nors ir sėdžiu invalido vežimėlyje, užsiėmimo netrūksta. Dabar vėl kibau į lankstymą. Jau pradedu ruoštis ateinančiai mamos dienai, nors ji tik už savaitės, bet lankstymo daug, tad, manau, turėčiau suspėti. Pamaniau, kad geriausia dovana jai – tai mano pačios darbas, nors, tiesą sakant, sunku viską paslėpti, nes mama žino kiekvieną namo kampą ir gali betkada aptikti, bet, kad ir kaip nenoriu, tėčiui taip pat teko išduoti ką darau ir, kad būčiau užtikrinta, įpareigavau jį saugoti mano dirbinius.:)) Laukiu nesulaukiu kada viską pabaigsiu ir galėsiu jai įteikti.
Jau pripratau prie to, kad namie neturiu nė vieno savo asmeninio daikto, apart kompiuterio, ir net kambario, mat mano mažieji broliukai labai mėgsta viską laužyti ir išmėtyti, tad man brangius daiktus turiu suslėpti į spintas ir net išimti spintų rankenėles, tada žinau, kad niekas ten neilys be mano žinios, o mano kambariu tapo salionas, nes čia praleidžiu daugiausia laiko, t.y. mokausi. Iš tikro, man jau atsibodo būti tarp keturių sienų, niekur neišeiti, nepasirodyti. Turbūt, tai normalu, bet kartais darosi neapkenčiama. Norisi kažką veikti, kažką daryti, dėl to pasidariau irzlesnė. Dabar jaučiuosi tikrai stipresnė, tad galvoje sukasi begalybė idėjų ir tikslų, svarbiausia yra noras. Tad kodėl nepasinaudojus tuo?:) Šiandien su mama apie tai kalbėjome ir nusprendėme surengti koncertą, aišku, jei sveikata nepablogės. Ir jis vyktų tik kitą mėnesį. Eh, kai tik prakalbom apie tai, pasipylė idėjų maišas. Prie viso to, prisidėtų ir tėtis. Vau… Taip gera svajoti, o kai žinai, kad, galbūt, viskas išsipildys, atrodo, kad esi ant sparnų. Manau, praėjo tas laikas, kai „ilsėjomės”, dabar atėjo laikas išskleisti sparnus ir visiems parodyti, kad liga – tai ne pasaulio pabaiga, kad jei sergi onkologine liga ar esi invalidas, tai nereiškia, kad turi pasislėpti ir užsidaryti. Manau, mes irgi turim teisę gyventi, kad ir kokia baisi būtų diagnozė. Aš savo ligą laikau, kaip gyvenimo siųstą dovaną, kuriai, turiu pripažinti, esu dėkinga už daugelį dalykų, tad jos nesigėdiju. Ir esu pasiryžusi įrodyti, kad ir tokioj būklėj įmanoma džiaugtis gyvenimu, kažko siekti, kad tai nėra mirties nuosprendis. Tai – naujas gyvenimas…
Ačiū;))
Saunuole tu 🙂 Tikiu, kad mintyse dag geru ideju turi. Realizuok jas koncerto metu. Lai jis buna zingsnis i tavo visu svajoniu isispildyma 🙂
Dziaugiuosi del taves 😉
Sveika,
Nenustoju Tavimi zavetis, Saunuole!
O liga siuo metu Tave pasodino i vezimeli, bet padare zymiai pranasesne uz mus. Nes tu moki vertinti gyvenima, dziaugtis kasdieniskomis smulkmenomis. O tai didele vertybe…
O kodel reikia gedytis ligos? Juk susirgdama nieko neapvogei ir neprimusei… Jeigu tik turesi jegu ir noro butinai igyvendink visus savo sumanymus.
Man esi net savotiska gyvenimo mokytoja, nors pagal amziu galeciau buti Tau net mama ;). Aciu Tau
Julija,Ir aš, paskaičiusi Tavuosius žodžius randu juose didžiulę stiprybę, randu pamokas, kurios jaudina ir graudina, o kartu ir džiugina…Keista, bet taip yra.Ačiū Tau už tai. Esi brandus žmogutis- visai ne pagal metus.Labai gera, kad nebijai skleisti sparnų…Skrisk 🙂 Į muziką, į grožį, į gyvenimą…Apkabinu.
julija,kaip visada gera skaityt,ka beparasytum.nes kiekvienas tavo sakinys visiems rodykle,kaip ir ka turim daryt,jei ka”)))saunuole.cia kazkaip idomiai gaunas,kad cia Tu,julija mus visus palaikai ,drasini skatini nesedet vietoj tik i prieki eit.gera ,kad esi,kad tau linksmiau.aciu uz viska.apkabinu
Julija, vertėtų, kad tokias gyvybingas tavo mintis paskaitytų ypač tie, kurie mėgsta paaimanuoti ir paverkšlenti žymiai dėl menkesnių bėdelių.