Jau penkta diena, kaip mes gyvenam su Biliu. Jis jau išdrąsėjo. Pats mylimiausias jo kramtymo objektas – tapkės. Deja, niekas neleidžia jam tokio malonumo… Jis jau apsiprato. Naktimis miega vienas, savo valdose – fotelyje. Turim problemą tik dėl kakučio, nes niekaip nepadarom ten kur reikia. Nors buvo keletas kartų, kai padarėm į vietą. Kai jis atsirado mūsų šeimoje, laikas pradėjo greitėti, dienos pasidarė įdomesnės, o tėtis įgudo į sportą – vaikščiojimą. Ir viskas tik Bilio dėka! Jis atnešė savotišką tvarką: dabar ant grindų nebesimėto žaislai, smulkio detalės. Visi jį labai myli. Esu laiminga, kad gerų emocijų jis suteikė ne tik man, bet ir mano broliukams. Ypač viduriniajam. Džiugu matyti jį ne piktą, viskuo nepatenkintą ir norintį sirgti vėžiu, o laimingą, atsakingą ir draugišką 🙂 Ir vėl pasikartosiu: Viskas tik Bilio dėka! Visai nesigailiu, kad norėjau biglio, o ne kokio takso. Manau, tai pats šauniausias šuniukas, koks tik begali būti.
Beje, už gerus darbus jis gauna gerą pagyrimą, o kartais net sūrio gabalėlį. Taip pat, nebeleidžiu jam lipti
į mano lovą, nes pradeda spausti pilvą (kurį man skauda antra diena), ir prineša labai daug plaukų, nes šeriasi.
Dar šiandien buvau pas dantistę, o Bilį palikom su močiute, namuose. Jis tikras šaunuolis. Nieko nepridirbo ir buvo geras.
Ach, tas Bilis… Tai mano išsipildžiusi svajonė. Aš esu laiminga! Daugiau man nieko nereikia… Viskas mano rankose. Dabar aš dalyvauju pačiame svarbiausiame konkurse ir tik nuo manęs priklauso ar laimėsiu pagrindinį prizą – gyvenimą…