Antradienis, Bilis ir mes

Šiąnakt beveik nemiegojau. Buvau labai laiminga. Vis dar negalėjau patikėti, kad tai įvyko. Lova teko dalintis su Biliu. Jis toks panašus į žmogų: rąžosi, kaip žmogus, net knarkia, kaip žmogus, padeda galvą ant pagalvės ir miega šalia manęs. Aš jį taip myliu. Bet negalėjau užmigti. Kai truputį prisnūdau, jis atsikėlė ir suviduriavo ne ten kur reikia. Teko žadinti mamą. Buvo liūdna, kad negaliu padėti mamai, negaliu juo pasirūpinti. Bet aš sieksiu ir nepasiduosiu. Aš ŽINAU, kad aš kažkada vaikščiosiu! Tiesiog reikia laiko… Na o Bilis, likusią nakties dalį praleido antrame aukšte. Palaikė vyrišką kompaniją. Kai jį išsivedė, nenustojau galvoti, kaip jam ten sekasi, nerimavau. Bet, ačiū Dievui, jam ten buvo taip pat gerai, kaip ir pas mane. 🙂

Ryte vis taikiausi progos, pasimatyti su Biliu, bet pas mane, iki 15.00h ėjo mokytojai. Per tarpus, vis priimdavau Bilį, o jis prie manęs prisiglausdavo ir užmigdavo… Dabar, kai rašau šį dienoraštį, jis irgi miega. Panašiai, kaip žmogus. Įdomu ar šunys sapnuoja? Nes dabar, manau jis tikrai sapnuoja… 🙂

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

This site uses Akismet to reduce spam. Learn how your comment data is processed.