Kelionė į Uteną

Šiandien ryte labai sunkiai kėliausi. Niekam nepavyko manęs prižadinti, nes labai norėjau miego. Atsikėliau devintą ryto, kai jau visi krepšiai buvo sukrauti. Pavalgiau pusryčius ir pradėjau ruoštis ilgajai kelionei. Apžiūrėjau visus namus, visus šeimos narių veidus, nes žinojau, kaip jų pasiilgsiu. Net nenutuokiau kas manęs laukia ir ar man ten patiks. Stipriai apkabinau ir prisiglaudžiau prie mamos. Pajutau iš jos dvelkiančią ramybę ir meilę. Nebenorėjau jos paleisti ir glėbyje suspaudžiau ją stipriai stipriai, kiek jėgos leidžia. Bet minutės artėjo link dešimtos valandos ir mama paėmusi mane ant rankų nunešė į tėčio glėbį.

Lauke buvo senelis ir Bilis. Išvažiuojant jiems pamojavau. Mačiau, kaip Bilis įdėmiai mus stebėjo, norėjo loti, netgi veržėsi, bet staiga nurimo ir atsisėdo bei ramiai žiūrėdamas mus išlydėjo. Matyt jautė, kad jo šeimininkai ilgam išvažiuoja. Aš  žinojau, kad manęs laukia ne chemija ir onkohematologijos skyrius, o sanatorija. Nebus jokių vaistų, jokių vėmimų ir visokių kitų, įvairių kritimų. Dabar niekas nenuodys mano organizmo, tik palaikomojo gydimo tabletė, kurios poveikio beveik nesijaučia. Buvau rami, tad akyse nesikaupė ašaros. Žinojau, kad dabar atėjo laikas padėti mano organizmui  „atsistoti ant kojų”…

Radijas iki šiol mašinoj nesutvarkytas, tad tėtis užleido jo mėgstamą, lyrinį „STUDIJOS” dainų diską. Ant sankryžos mašina pradėjo gesti. Išsigandau, nes geso ne vieną kartą. Bet paskui viskas susitvarkė ir be jokių trukdžių važiavome toliau. Kaip ir kiekvieną kartą sustojome „Caffe” degalinėje. Ten užkandau kaimiškos užkepėlės. Valgiau pasigardžiuodama, nes buvau labai išalkusi. Visą kelią nesudėjau akių ir nekantravau. Norėjau kuo greičiau atvažiuoti, nes buvo labai įdomu sužinoti, kaip viskas vyks.

Kai nuo autostrados pasukome ties Ukmerge link Utenos, keliai, kuo toliau, tuo labiau darėsi kalnuotesni. Buvo labai smagu nuo jų lestis. Prisiminiau, kaip prieš šešerius metus teko važiuoti tais pačiais keliais, tik ne į pačią Uteną, o kažkur į Utenos rajoną. Pakelėse buvo daug sniego, o ten stovintis ženklas linkėjo mums gero kelio. Taip pat mus sveikino po lengva krentančios, tarpusavy žaidžiančios snaigės. Buvo labai įdomu stebėti viską pro mašinos langą. Nors kelionė buvo ne nuobodi, atrodė, kad į Uteną važiuoju žymiai ilgiau nei į Vilnių, bet tėtis sako, kad yra atvirkščiai ir į Vilnių reikia važiuoti ilgiau.

Reabilitacijos centras

Reabilitacijos centras

Įvažiavus į Uteną pasukome į karę pusę. Šiek tiek pavažiavus jau buvo galima pamatyti reabilitacijos centro išlindusį kampą. Kai pamačiau visą pastatą, jis man priminė Šiauliuose esančią ligoninę, kurioje gydėsi mano mažasis broliukas. Pastatas buvo pastatytas iš raudonų plytų, didelis su keliais korpusais. Šalia buvo pensionatas. Privažiavome prie priimamojo, kuris priminė VUVL priimamąjį Beveik toks pat. Pažvelgiau į kitoje pusėje esančius langus. Jie atrodė tamsūs ir niūrūs. Antrame aukšte, išėjęs į balkoną, turbūt savo artimiesiems mojavo kažkoks berniukas. Supratau, kad ten yra gyvenamieji kambariai. Turbūt ir man teks ten gultis…

Virtuvė

Virtuvė

Į pastatą įvažiavau su labai įdomiu invalido vežimėliu. Jis buvo visas plastmasinis. Atrodo net nesilanksto. Įdomu, kaip jį reikės įtalpinti į mašiną, kai norėsiu pavažiuoti iki „norfos”? Ji – artimiausia parduotuvė. Mus pasitiko labai draugiška sesutė ir vedėja, kurios mus palydėjo į mūsų apartamentus. Taip, kai pamačiau – nustėrau. Galvojau, kad bus paprasčiausia palata, bet… tai buvo beveik, kaip viešbučio kambarys! Vonia, virtuvė, kambarys – viskas viename. Beveik tas pats, kaip vieno kambario butas. O aš dėl kažko jaudinaus?! Atidarėme virtuvės spintelę, o ten – naujausi, nenaudoti puodukai, dubenėliai, lėkštutės, peiliai, šakutės, viskas ko reikia virtuvei.

)

Mano lova prie lango:)

Pasijutau šiek tiek nepatogiai, nes, kaip ir sakė daktarė, čia mus labai myli ir lepina. Pati tuo įsitikinau. Manau, čia nebus nuobodu, nes yra ir televizorius. Pirmas įspūdis labai geras. Kažkaip pasidarė lengviau, kai visi tokie draugiški.:) Ech, o rytoj kibsim į darbą. Nes norisi, bent viena koja pasiremiant iš čia išvažiuoti…:)

Gero vakaro!

10 thoughts on “Kelionė į Uteną

  1. labutis nu matai kaip puiku,kad patiko.gerai kad ne viena ,o su teciu busi.noreciau tave aplankyti sestadieni.ta dien turbut proceduru nebus,ar ne?kadangi gyvenu kaime ,palepinsiu kazkuo naminiu,ar megsti pieniskus produktus varske piena?pyragus tai megsti,skaiciau:)tai va parasyk ko skanaus noretum,gerai tik nesikuklink:)o ar virtuvele pas jus ten yra?iki sekmes

  2. Mieloji, skaitau ir džiaugiuosi, kad tave pasitiko ne tik draugiškas personalas, bet ir jauki aplinka- kas taip beprotiškai svarbu, kai esi ne namuose… Beje, su tavo nepaprastu optimizmu, neabejoju, jei net kambarys būtų kitoks, sugebėtum rasti „gerųjų, gražiųjų gyvenimo pusių” :). Tavo šita savybė nepaprasta ir esi laimingas žmogus, kad tai turi!
    Kuo didžiausios sėkmės tau, Julija!

  3. mergaite, skaitau Tavo blogus ir šypsausi. Tu – tikra optimistė!:) ir, manau, tai labai gerai. turbūt net juodžiausioje skylėje rastum švieselių. stiprybės Tau. šilčiausi apkabinimai!

  4. Lince, kaip tyčia šį šeštadienį bus procedūrų, nes atidirbinės už vasario 15 d. (jei neklystų) 🙁 Pakviesčiau į kokį tarpelį, bet grafikas labai įtemtas, o po pietų prasideda mokslas. 🙁 O sekmadienį žadam keliom valandėlėm ištrūkti iš sanatorijos ir aplankyti netoli, seniai matytus, gyvenančius gimines. Tikrai, labai norėčiau su Jumis susipažinti, tad kviečiu Jus kitą savaitgalį pas mane apsilankyti…:) Ar galėsite?:)
    O dėl maisto: Labai Jums ačiū už rūpestį, bet pas mus yra virtuvėlė ir tėtis pats gali gaminti valgyti, tad mes, jei ko reikia, kaip ir viską pasigaminame vietoje.:) O varškės aš visai nevalgau, kažkaip nemėgstu jos ir pieną, nors ir mėgstu, bet negeriu, nes man nepatartina jo gerti…
    Dar kartą dėkoju Jums už rūpestį ir tikiuosi, kad greit susimatysim! :))

  5. man mazelis nutrauke minti:)pabandysiu utenoj knygyne ko idomaus paieskot.o kad tenituojasi daug tai tas turi ir pliusu-maziau minciu is nuovargio krenti ,pamatai,kad rytas ir vel uz darbu.tad daug stiprybes ir kad ne viena koja iseitum o abiem pastriksedama::))))

Komentuoti: XOXO Atšaukti atsakymą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.