Gyvenimas yra gražus – ir tuo viskas pasakyta.

Jau antra diena, kaip džiaugiuosi namais. Už lango apsiniaukę, šlapdriba, bet tai man netrukdo būti laimingai ir geros nuotaikos. Po sanatorijos ryškiai matosi, kad esu sustiprėjusi. Dabar ilgai, net po pusdienį, išsėdžiu vežimėlyje. Pailsiu keletą minučių – ir vėl į vežimėlį. Taip pat, sugebu pati įsiropšti į ir iš vežimėlio. Kai atsisėdu ant minkšto fotelio, įsikabinus į atlošus, bandau atsistoti. Tada neskauda kojų pirštų, nes būna minkštas pagrindas. Taip išstoviu keletą minučių, bet pėdos vis dar silpnos, nes pradeda sukinėtis į visas puses ir atrodo, kad tuoj nebeatlaikys… Kai dabar jaučiuosi stipresnė, pasidarė įdomiau gyventi. Nesvarbu, kad nevaikštau, bet atrodo, kad vis kažkur judi, o ne guli lovoje. Draugiją man palaiko mažasis broliukas Jokūbas, neatsilieka ir Bilis, retkarčiais užsnūsdamas fotelyje… Gaila, bet Bilis nereaguoja, kai aš jį šaukiu „Biliu“. Klauso tik tėčio ir mamos balso.

Vis prisimenu sanatoriją. Dabar mama daro morkas ( mano prašymu), su česnakais, taip pat, kaip atnešdavo sanatorijoj . Beje, šeštadienis buvo saulėtas, tad buvo gera važiuoti ir žinoti, kad štai, pagaliau pasimatysiu su visais namiškiais, tik pirma, reikėjo užsukti į Vilnių, susileisti chemijos – vinkristino. Galvojau, kad užtruksiu mažiausiai trejetą valandų, bet viskas vyko kur kas greičiau. Budinti daktarė surizikavo ir tuo pačiu, kai ėmė kraują tyrimam, liepė suleisti ir vinkristiną, tad nelaukę kraujo tyrimo rezultato, išvažiavom namo. Mat daktarė buvo garantuota, kad mano kraujo tyrimai bus geri. Ačiū Dievui, tokie jie ir buvo.

Nuo Šiaulių pradėjo labai pustyti. Buvo be galo slidu, tad tėtis stengėsi važiuoti kuo lėčiau. Stipriai prisisegiau diržą, ir gerai, nes, kai buvom beveik pasiekę namus, vos nepakliuvom į avariją. Kad ir lėtai važiuodama, sankryžoje mašina paslydo ir vos neatsitrenkė į šalia sustojusią mašiną. Gerai, kad tos mašinos vairuotojas buvo protingas, bet vis tiek, mačiau, kaip atidaręs mašinos dureles, kažką ,mums, panosėje sumurmėjo. Gerai, kad viskas baigėsi laimingai.:)

Dieną prieš, rodė filmą „Prieš parskrendant į žemę“. Iš tikro negalvojau, kad labai viską imsiu į galvą ir neišlaikius apsiverksiu. Bet pačioj pradžioj, pamačiusi, kaip susigraudino tėtis, neištvėriau ir aš. Visa tai ką rodė, buvo be galo pažįstama. Kai prisimeni, kad pačiam viską teko ištverti ir dar nežinai kas laukia, ašaros, norom nenorom, pradeda kauptis akyse. Tuo metu, skyrius buvo apleistas, nesutvarkytas. Senos, tarybinių laikų sienos, tualetai… Tikrai nebuvo jauku. Pasidžiaugau, kad dabar skyrius yra žymiai jaukesnis ir tvarkingesnis. Filmo viso nežiūrėjau, tik retkarčiais žvilgtelėdavau. Bet po jo, vis tiek, jaučiausi nejaukiai, kaip nesava. Kai per gerumo akciją parodė vaikus esančius skyriuje, pagailo jų. Panorėjau, kad visi kuo greičiau pasveiktų. Kai pati, ilgą laiką praleisdavau tam skyriuj, nesijausdavau kitokia, labiau nuskriausta ar dar kokia. Tiesiog atrodė, kad visi mes esam to pačio likimo draugai, su diagnoze – vėžys. Bet, kai šįkart buvau anapus ekrano, viskas atrodė kitaip, graudžiau. Gerumo akcijai paaukojom penkis litus. Ne tiek jau daug. Bet norisi bent dalele prisidėti prie tų, milijoninių sumų. Norisi, kad būtų įsigyjama naujesnės, kokybiškesnės aparatūros, nes jos tikrai reikia. Galbūt ateityje bus įmanoma dar greičiau nustatyti vėžį pradinėse stadijose, o labiausiai norėčiau, kad chemiją pakeistų kitokie, lengvesni vaistai, kurie nenaikintų visko, kas pasimaišo jų kelyje, o naikintų tai, ką reikia. Kad nebebūtų tokių baisių kritimų ir, kad tas, neišgyvenimo procentas labai labai labai sumažėtų, geriausia, kad iš vis išnyktu.:) To visiems ir linkiu. O tiems, kas dar su šia liga nesusidūrė, linkiu, kad niekada ir netektų su ja susidurti. Manau, kad yra lengvesnių ir ne tokių skausmingų būdų suprasti, koks gyvenimas yra gražus, ir tuo pačiu – be galo trapus…

10 thoughts on “Gyvenimas yra gražus – ir tuo viskas pasakyta.

  1. Nuostabus įrašas, alsuojantis, sakyčiau, saikingu optimizmu:) Taip – gyvenimas yra gražus. Turbūt dėl to, kad skausmo pėdsakus labai greitai užpusto tikėjimo bet gebėjimo džiaugtis kiekviena akimirka vėjai…:)
    Žaviuosi Tavo vidine stiprybe…

  2. Gyvenime, dar nemačiau tokio stipraus žmogaus, kaip tu. :)))
    Perskaičius tavo įrašą, kažkaip net gera pasidarė.

  3. labukas,julija.visada gera rast tavo irasa,suteikianti drasos ,stiprybes,ir,parodanti,koks zmogus turi but is tiesu.aciu taua;0)o del bilio,tai,manau,kad jis issidirbineja ir pyksta,kad per ilgai buvai ji palikusi:)bet pakentek ir pamatysi,meile ir kantrybe padaris savo:)sekmes,tau,julyte.stiprek

  4. Linara – ačiū Jums už palaikymą ir gražius linkėjimus. Mano mama džiagiasi, dėl Jūsų parodyto dėmesio.:) Džiaugiuosi, kad man teko su Jumis susipažinti.

    Raminta, Seaside – dėkoju.

  5. Anksčiau vis galvodavau, kodėl tą filmą taip visi giria, bet kai pažiūrėjau-supratau, kad kai jį pažiūri, ilgą laiką dar jautiesi nesavas, vis galvoji apie tuos vaikus, ypač apie tą berniuką, kur gulėjo palatoj ir jam luposi oda. Ir labai baisus tas dalykas, kad jis sakė, kad geria daug vaistų, bet jaučiasi puikiai, o jau po kelių dienų jis kosėjo, luposi oda ir pan. Ir tau taip buvo?

  6. Stiprios mintys,gražūs jausmai.Šaunuolė esi,Julija. ;)Kad nepasiduodi,esi tokia optimistiška ir įkvepi bei sustiprini savo mintimis kitus žmones.
    Tikrai be galo nuoširdžiai linkiu pasveikti.
    Visados išlik stipri tokia kokia esi ir dabar. 😉

Komentuoti: seaside Atšaukti atsakymą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.