Gyvenimas sanatorijoj 3

Negaliu patikėti, kad jau greit baigsis dienos sanatorijoje ir reikės važiuoti, apsnigtais keliais, į Vilnių, ir tą pačią dieną namo. Taip greit bėga laikas, kad atrodo, jog neseniai čia atvažiavom.

Sanatorijoj, beveik, kaip gyvenant daugiabutyje. Dabar mus atskyrė net per koridorių nuo visų procedūrinių kabinetų ir t.t. Turim savo išėjimą, na, savo erdvę.:) Viršuj kiekvieną vakarą ir ne tik kažkas leidžia muziką. Kiek žinau, tai nepriklauso sanatorijai, nes ten yra nuosavi žmonių butai.

Iš vis, sanatorijoj atsirado labai daug užimtumo. Neseniai pabaigiau lankstyti gerves, kuriomis papuošėme ergoterapijos kabinetą. Nors jų ir ne tūkstantis, bet tikiuosi, kad visiems neš pavasario džiaugsmą, nors ir už lango yra sniegas, taip pat – laimę. Būdama čia, užmirštu visus savo rūpesčius ir ligas, nes nuo jų atitraukia namų darbai, kurių yra kalnai.:) Taip, retai kada prisimenu savo ligą… Tiesiog gyvenu šia diena, šia minute ir džiaugiuosi, kad neatsiranda kokių pašalinių skausmų…

Dabar vis dažniau išgirstu iš aplinkinių žodį – vėžys. Dabar įtaria vėžį mano draugės seneliui, mano tetai… Ir visai nesvarbu: ar žmogus geras, ar blogas, vėžys į tai neatsižvelgs. Jis, kaip ir traukos dėsnis, neskiria blogio nuo gėrio…

Preš kelias dienas vyko kaziuko mugė, nekantravau ten nuvykti, nes vis trukdydavo esančios procedūros. Kai pagaliau atsirado laisva minutė, iškart skubėjau į salę, esančią senelių namuose. Ten mirgėjo įvairūs pensionatų padaryti darbai: visokie karpiniai, mezginiai, kepiniai… Net nespėdavau susiprasti, kai į saują, kas nors įdėdavo keletą sausainių. Buvo labai daug žmonių, tad su vežimėliu, prasibrauti buvo sunku. Iš toli apžiūrėjau visus prekystalius ir, su tėčiu, nuskubėjom į paskutinę procedūrą. Po jos, palikusi aušti pietus, vėl nuskubėjau atgal į mugę, bet nebespėjau, nes visi prekystaliai buvo susikrovę savo dirbinius į dėžes. Visi žmonės buvo apsupę salės vidury. Bandžiau, pro žmonių paliktus tarpus, pamatyti, kas ten vyksta, bet netikėtai išgirdau akordeono muziką. Šiaip taip, prasispraudus į salės kampą, pagaliau išvydau visą vaizdą. Šone sėdėjo kanklininkių ansamblis. Ant kelių buvo pasidėjusios tradicines kankles. Nustebau, kai pamačiau, kad kanklėmis groja ir berniukai, nes retai gali pamatyti tokį vaizdą. Kai pradėjo groti pirmąjį kūrinį, akyse, nesuvaldomai pradėjo kauptis ašaros. Prisiminiau visus metus, prieš ligą. Kanklės buvo mano kasdienybė. Visą ateitį siejau su kanklėmis. Nors kartais ir pasispyriodavau (na gerai gerai, mama, dažniau nei kartais), tai buvo tai, ko anksčiau nelabai pastebėdavau. Tada turėjau viską, tad neįsivaizdavau savęs be kanklių, bet kai tai atsitiko, supratau, kad tai buvo daugiau nei pomėgis. Tai buvo vienas iš brangiausių dalykų mano gyvenime. Tad vien tai, mane paskatina dar labiau kibti į mankštą, kad užaugtų visi raumenys ir padėtų man ramiai, be jokių nepatogumų, išsėdėti ant kėdės.:) Išklausiau puse koncerto, nes pajutau, kaip pradėjo gurgti mano pilvas…

Kartais, kai būnu geros nuotaikos, pradedu maivytis prieš veidrodį. Taip pat apžiūrinėju kiekvieną plauką mano galvoje, ištyrinėju kiekvieną milimetrą. Visiems jie patinka. Tėtis sako, kad jie būtų visai neblogi šepečiai, su kuriais galėtų išvalyti mašiną.:) Jie tokie švelnūs ir tankūs. Tikiuos niekad gyvenime neateis tokia diena, kad vėl reiks jų atsisakyti.

O dabar už lango, labai stipriai, šviečia saulė, kuri atsimuša į mano akinių kraštą, tad pats laikas palinkėti visiems geros dienos ir eiti visiškai užbaigti namų darbų kalno…:)

Geros dienos!

12 thoughts on “Gyvenimas sanatorijoj 3

  1. LABUTIS,JULIJA.SMAGU KAD ESI LINKSMA ,KAD UZIMTA,GREICIAU LAIKAS EINA.TU SU TOKIA JEGA EINI I PRIEKI,KAD NEKIEKVIENAS ATSILAIKYTU PRIES TAVE.LETAI,BET UZTIKRINTAI EIK IR PASIEKSI KO NORI.TIKIUOSI KADA ISGIRSTI KAIP SKAMBINI KANKLEM.:)IKI .P.S KADA ISVYKSTAT NAMOLIO?

  2. Laba diena. Kaip šaunu,kad parašėt,nes vis suku galvą, kaip Jums gražinti knygą. Jau perskaičiau, buvo labai įdomu… O išvažiuojam šeštadienį, ryte. Kaip aš Jums ją galėčiau gražinti?

  3. gal galeciau kuria diena aplankyt?kada tau patogiau butu.knyga neproblema:)o laikas tikrai greit bega…
    dabar svarbiausia isnaudok likusi sanatorijos laika ir saugok save:)

  4. Žinai, Julija, esi nuostabus žmogus. Nesvarbu, kad tavęs nepažystu, tiesiog regis tai žinau. Negaliu atsistebėti kaip žmonės kuriems ištikrųju sunku atlaiko viską. Nežinau ką pasakyti. Mintys nesiriša viena su kita.
    Na, norėjau pasakyti, kad gražus įrašas ir tiek 🙂

  5. Aplankyti galite rytoj (antradienį) arba trečiadienį popiet (būtų geriau, kad nuo kokios 16.30 – 17.00h, nes mokytojai iki maždaug tokio laiko vaikšto) O ketvirtadienį truputį pas gimines važiuojam, nebent nuo kokios 18.00 h arba iki 12.00h ryte…:)

  6. Hm, o ar ne tu pernai dalyvavai talentuose? Kiek žinau, tai ten grojo dvi merginos su kanklėm, o paskui tik rodė reportažą, kaip nuvažiavo į ligoninę ir vienai mergaitei padovanojo plakatą su visų dalyvių palinkėjimais. Ten tu buvai gal?

  7. Julija,
    Nepaliauji stebinti savo begaliniu atkaklumu, optimizmu ir dar, kaip paaiškėjo, talentais…
    Sėkmės, tau. Tvirtai tikiu, kad kanklėmis grosi ir vėl. O aš labai norėsiu išgirsti 😉

Komentuoti: lince-linara Atšaukti atsakymą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.