Nuo baisiosios dienos, kai pasakė, jog pilve matomas naujas darinys, praėjo beveik mėnuo, o aš vis dar neturiu naujų pjūvių! Matyt, iš tiesų man padeda aukštesnės jėgos. Kai daktaras pasakė, jog atsirado versija, kad ten tik kraujagyslės, pažeistos spinduliavimo, buvo keista ir netikėta, bet tuo pačiu labai nudžiugau. Tad tą dieną man pašalino tik stentą. Ir vėlgi nereikėjo pjaustyti pilvo. Štai, kaip greitai viskas keičiasi! Dabar su baime pagalvoju apie rugsėjo septintąją, nes tądien darys kompiuterinį tomografą ir žiūrės ar kas nors keičiasi ir į kokią pusę, tad nerimo tikrai daug.
Bet dabar stumiu visus nerimus į šalį, nes nuo rugpjūčio 23d. dalyvauju „Bajoriškos vasaros“ stovykloje, kuri penkias dienas (iki 27d.) vyksta Šventojoje. Su nekantrumu laukiau pirmadienio ir pradžioje buvau nusiminusi, nes galvojau, kad į stovyklą nepavyks atvykti, kadangi buvo nuplanuota operacija, bet kai viskas susiklostė gan gerai – viską pavyko įgyvendinti, ir štai – aš jau trečia diena stovyklauju. Tik atvažiavusi norėjau papildyti dienoraštį, bet tik šiandien suradau tam laiko ir sužinosite kodėl…
Pirmadienį užsukom į Kretingos Pranciškonų vienuolyną, kur susitikom su administratore, labai mielu žmogumi Aldona. Ši vieta traukia tarsi magnetas, nes ten pajunti džiugesio ir vilties dvelksmą, pasisemi dvasinės tvirtybės. Kai ten pabūni kartą ir vėl norisi sugrįžti… Tokius jausmus aš pajutau neilgą valandėlę pabuvusi šioje vietovėje.
Dvyliktą valandą mes atvykome į stovyklą ir neilgai trukę nuėjome aplankyti jūros. Saulė sutiktuvių proga džiugino visą dieną. Trečią valandą jau buvome pavalgę pietus ir visi stovyklautojai patraukėme prie Baltijos jūros susipažinti. Visi susėdę į ratą žaidėme susipažinimo žaidimą: žmogus pasako savo vardą ir iš pirmos vardo raidės pasako ką mėgsta. Šis žaidimas gerai pralavino atmintį, nes turėjau pasakyti apie dvidešimt žmonių vardus ir tai, ką jie mėgsta, tad buvo tikrai linksma ir smagu.:)
Pasibaigus žaidimui vėl galėjome pasidžiaugti jūra ir pavaikščioti po krantą, o kas norėjo – ir pasimaudyti. Su vežimėliu atsistojau tokiu atstumu, kad mane pasiektų bangos, ir atrodė tarsi braidyčiau po jūrą. Maždaug po poros minučių mano priekiniai vežimo rateliai iki pusės buvo apipustyti smėlio . Na o maždaug po penkiasdešimties metrų stebėjau, kaip žuvėdra ant kranto doroja žuvį. Įspūdžiai tikrai nerealūs! Puse devynių visi kartu keliavome palydėti saulės, kuri, deja, spėjo pasislėpti už pilkų debesų… Štai taip praėjo pirmoji stovyklos diena.
Antroji diena prasidėjo bajoriškoje spalvingoje menėje. Visi bendrom jėgom piešėme didelę vaivorykštę kas kaip mokėjo. Tėveliai taip pat buvo užimti ir vaivorykštes savo vaikams gamino atskiroje patalpoje, tad visiems susitikus fojė į vieną juostą rišome mamyčių ir tėvelių padarytas vaivorykštes bei jomis papuošėme patalpos langus.
Likus keletai valandų iki pietų, visi ėjome prie jūros rinkti jūros gėrybių. Šįkart jūra buvo nesvetinga ir sudaužė visas Mindaugo svajones pasimaudyti, nes bangos buvo labai stiprios, o prie gelbėtojų stoties buvo iškelta raudona vėliava. Oras taip pat buvo šaltesnis ir labiau vėjuotas, palyginus su pirmadieniu.
Pavalgius pietus turėjome laisvo laiko savo pramogom, tad su mama ir Mindaugu patraukėme pavaikščioti po Šventąją. „Didžiosios linksmybės“ prasidėjo, kai Mindaugas su draugu nusprendė pasivažinėti dviviečiu dviračiu. Praėjus skirtam laikui (valandai) abiejų vaikinų vis dar nesimatė. Po dvidešimties minučių taip pat. Štai tada pradėjo drebėti visos kinkos ir sukėlėme beveik visą Šventąją ant kojų. Į galvą plūdo keistos ir baisios mintys, kurių mažiausiai reikėjo. Atrodė, širdis tuoj išlėks, o tas nerimas man tikrai ne į naudą. Pro šalį lėtai vis pravažiuodavo budintis policininkas, kurį susistabdėme ir paprašėme pažiūrėti – gal kur nors pamatys abu draugus. Po dešimties minučių jis vėl privažiavo prie mudviejų ir pasakė, jog Mindaugas ir Lukas parvažiuoja. Tada akmuo nusirideno nuo širdies, o Mindaugo laukė didelis pamokslas. Negana patirto nerimo, visą tą laiką su mama pratrypčiojom ant šaligatvio ir niekur nebenuėjome. Dėl to turėjome padėkoti Mindaugui…
Penktą valandą visų laukė stovyklos vadovai su paruošta programėle. Pradžioje visi pamankštinome smegenis ir spėliojome mįsles, vėliau dainavome, o po to visi kartu šokome. Šoko net ir tie, kas buvo vežimėliuose! Programoje dalyvavo visi neįgalūs stovyklaujantys vaikai. Džiugu buvo matyti, kokie jie imlūs: dainuoja, šoka ir visiškai neatsilieka nuo sveikų. Džiaugsmas spindėjo visų veiduose – negalia užgrūdino ir išmokė džiaugtis tiek mus vaikus, tiek tėvelius. Visi mes vieni su kitais susidraugavome ir iš tiesų – neGalia virto Galia! Tad dar vieną pilną įspūdžių dieną visi drauge palydėjome kartu su saulyte…
Trečioji diena prasidėjo su perkūnija ir dideliais vėjais – visos medžių silpnesnės šakos buvo išlaužytos vėjo. Po pusryčių dar bandėme nukakti iki jūros, bet atgal parvarė didelis ir griausmingas artėjantis debesis. Kai grįžome, visi rinkomės fojė ir laukėme greitai pasirodančio svečio. Tai buvo (jeigu neklystu) Panevėžio pradinės mokyklos „Strazdanėlės“ muzikos mokytoja. Visas dvi valandas buvome visiškai užimti. Pasinėrėme į muzikos garsus, mokėmės bajoriškų šokių, nes po pietų mūsų laukė bajoriškas susitikimas. Ir antrą valandą pasiėmę bajoriškas detales keliavome pietauti. Iškart po to, rinkomės bajoriškoje menėje. Ten laukė užduotis visoms šeimoms – reikėjo nupiešti šeimos herbą ir pristatyti visą šeimą. Mano šeimos herbo akcentas buvo penklinė, kadangi beveik visa šeima yra susijusi su muzika, o prisistatyme padainavome dainą „Dainuokim po du“.
Kai visi pristatėm savo šeimas, suėjom į ratelį ir tada prasidėjo linksmi, bajoriški šokiai. Viską užbaigėm su himnu – daina apie vaivorykštę.
(22:16):
Numatytieji šokiai neįvyko, matyt todėl,kad visi buvo išvargę po bajoriškų linksmybių, bet pavalgę vakarienę pasukome „Paršelio rojaus” link pasmaguriauti picomis ir kitais skanėstais. Juk, kaip sakoma „Nebuvai Paršelių Rojui, nebuvai Šventojoj”.:) Oras čia gan šaltas ir stipriai vėjuotas – visi apsirengę šiltom striukėm ir apsimuturiavę šalikais, bet tai netrukdo visiems būti gerom nuotaikom:)
Labanakt!
Žinai, skaitau ir gera, kad taip moki atsipalaiduoti ir įsijausti net į smukmenas. Tai labai labai padeda irtis gyvenimo keliu.. Ir tu tą, manau, jauti.