Žiema!

Kaip aš buvau pasiilgusi sniego! Šiandienos rytas toks mielas ir jaukus… Ant stalo  dega  žvakė, už lango sninga, nuotaika tiesiog puiki, o namai kvepia mandarinais  ir… visa tai man LABAI primena Kalėdas! Smagu net ir mano mažajam broliukui, kuris (kad ir kaip būtų keista) su mielu noru  išsiruošė į darželį, o džiugesys tryško iš visų pusių. Ir dangus toks neįprastai baltas – išties, šiandien tikrų tikriausia  žiema…

 

Ištraukos iš gyvenimo

Senokai buvau užsukus į blog’ą. Nuo paskutinio apsilankymo praėjo ilgokas laiko tarpas, o ir įvykių per tą laiką visokių visokiausių buvo… Pirmiausia, kad su šeima prisijungėme prie onkologinių ligonių grupės, kuri renkasi prie Kretingos Pranciškonų vienuolyno. Taip pat, jau kuris laikas važiuoju nebe į Vilnių, o į Šiaulius susileisti chemijos. Džiaugiuosi, kad kelionė trunka trumpiau ir… gal tai sutapimas, o gal kaltas aparatas? Bet mano kraujo rodikliai geresni, negu būdavo Vilniuje. Bet svarbiausia, kad namo grįžtu daug anksčiau, tada jaučiuosi žvali, o ir už lango dar nėra sutemę…

Dabar dienos lekia panašiai: nuo pirmadienio iki penktadienio namuose vyksta pamokos, vėliau namų darbai, o štai kai sulauki penktadienio, džiaugiesi, kad jau rytoj yra savaitgalis. Kai gulėjau ligoninėj, šeštadienis ir sekmadienis būdavo pačios baisiausios ir nelaukiamiausios dienos. Tada norėdavosi, kad jos prabėgtų kuo greičiau, na o štai dabar – man jos pačios laukiamiausios savaitės dienos ir norisi, kad laikas sustotų, kad kuo ilgesnis būtų savaitgalis. 🙂 Bet jis baigiasi, o tada ir vėl pirmadienis… Taip savaitė po savaitės, na ir pagaliau – atostogos, kurios, net nepajutau, kaip įpusėjo.

Šalia viso to, vis dar grojinėju kanklėmis. Per atostogas tai darau daug dažniau ir atrodo su kiekviena diena vis didėja noras groti, groti, nors ir keletą valandų be sustojimo. 🙂 Vis mokausi naujų kūrinių – išmoksti vieną, mokaisi kitą – man tai malonumas.

Per tą laiką taip pat išryškėjo keletas mano keistenybių… Pavyzdžiui, susiruošus miegoti arba vidury nakties, du kartus  mane buvo  „aplankęs” jausmas, jog mano pilve kaupiasi skysčiai. Kai taip atsitiko pirmą kartą, pilvas atrodė labai išsipūtęs ir mane tai išgąsdino, bet kai tai pasikartojo ir antrą kartą, jau atpažinau tą jausmą ir neėmiau į galvą, bet vis tiek keistai pasijutau… Gal čia likusi baimė iš ankstesnių įvykių, o gal čia vienas iš beprotystės požymių? Įdomu, kas bus toliau?

Neseniai pabaigiau skaityti knygą „Alchemikas” – tai viena iš nuostabiausių mano skaitytų knygų! Įprastose knygose kartais peršoku pastraipa, bet ši – tiesiog prikaustė. Neįsivaizduoju, kaip žmogus taip sugeba parašyti tokią prasmingą knygą – iš jos tikrai daug ko pasisėmiau.

Na o pabaigai pasidalinsiu kažkada internete aptikta įkvepiančia istorija apie varlytes…

Kartą gyveno būrys mažų varlyčių, kurios suorganizavo bėgimo  varžybas.

Jų tikslas buvo pasiekti aukšto bokšto viršūnę.

Susirinko didelis būrys žiūrovų, kad pamatytų šias varžybas ir galėtų pasijuokti iš jų dalyvių…

Varžybos prasidėjo…

Tiesą pasakius:

Niekas iš žiūrovų netikėjo, kad varlytės pasieks bokšto viršūnę.

Galima buvo išgirsti tokių replikų:

„Oho, per daug sunku!!

Jos NIEKADA nepasieks viršūnės.”

arba:

„Nėra jokių šansų, kad joms pavyktų. Bokštas per aukštas!”

Mažytės varlytės pradėjo kritinėti viena po kitos.

Išskyrus tas, kurios įgijusios antrą kvėpavimą šuoliavo aukščiau ir aukščiau…

Bet minia vis tiek rėkė:

„Per sunku!!! Nei viena neįstengs to padaryti!”

Dar daugiau varlyčių pavargo ir pasidavė…

Tik VIENA toliau šuoliavo aukštyn ir aukštyn.

Ta vienintelė nepasidavė!

Galų gale visos pasidavė. Išskyrus tą vieną varlytę, kuri, įdėjusi šitiek pastangų,

pasiekė viršūnę!

TUOMET visos kitos varlytės norėjo sužinoti, kaip gi jai pavyko?

Viena dalyvė paklausė, kaip gi tai varlytei, kuri pasiekė viršų,

pasisekė atrasti jėgų?

Pasirodė,

Kad nugalėtoja buvo KURČIA!!!!

Istorijos moralas:

Niekada nesiklausyk kitų žmonių bandymų tau perteikti savo pesimizmą ir negatyvizmą,

nes jie pavagia tavo nuostabiausius norus ir svajones. Tuos, kuriuos tu puoselėji širdy!

VISADA būk teigiamai nusiteikęs. Būk KURČIAS, kai žmonės sakys TAU, kad negali išpildyti SAVO svajonių!

Visada galvok:

Aš tai galiu!

Happy Day!

Laiminga. Laiminga. Laiminga. Laiminga. Jau ketvirtą dieną esu tokioje būsenoje. Geriau būti ir negali! Vis negaliu atsidžiaugti, kad mano pilve nieko naujo ir blogo nerado. Tiesiog, Ačiū Dievui! Turbūt tada buvo perspėjimas, kad nereikia per daug atsipalaiduoti.

Džiaugiuosi, kad šiandien jaučiuosi gerai, kad aš galiu mokytis, kad šiandien šviečia saulė ir galėsiu išeiti į lauką… Šiandien nesuku galvos, kas bus rytoj. Šiandiena yra pati nuostabiausia, o rytojus bus rytoj…

Geros dienos visiems!

Kelionės, kelionės, kelionės..

Prieš penkias dienas baigėsi visos dienos reabilitacijoje , šiandien jau esu namuose. Atrodo tik ketvirtadienį suleido palaikomąją chemiją , o jau poryt teks vėl važiuoti leistis chemijos. Tos kelios dienos namuose prabėgo labai greitai, kad dar net nespėjau normaliai apsiprasti, nes vis kažkur keliaujame. Pavyzdžiui, nors reabilitacija baigėsi liepos 8 d., bet namo parsiradom tik liepos 10 d., nes per tą laiką apkeliavom beveik visą pietinę Lietuvos dalį. Kompiuteris prikrautas įvairiausių nuotraukų, taip pat ir iš laiko, praleisto reabilitacijoje. Joje linksma būti su tėvais, nes tada gali daug kur pakeliauti, o aš be galo mėgstu keliones, matyt, tai padeda man jose greit nepervargti. Be to, nemėgstu užsidaryti vienoje vietoje, ypač vasarą. Taip pat džiaugiuosi šia diena, nes kiekviena diena pasidarė aukso vertės, tad turiu ją kuo geriau ir įdomiau praleisti.:)

Būdama reabilitacijoje aplankiau Užpalius, Sudeikius, Širvintų raj., žinoma, įspūdžiai nepakartojami. Nuostabi gamta be galo atpalaiduoja, o joje praleistas laikas suteikia daug gerų emocijų.

Užpaliuose aplankėme Krokulės šaltinį. Kadangi man visada be galo įdomu paskaitinėti apie aplankytas vietoves, pasidomėjau ir šios vietovės istorija. Pasirodo, kad kažkada čia apsireiškė Kristus ir kad šis vanduo yra stebuklingas. Kartą buvo ir taip, kad kažkoks žmogus išgraibstė visus tikinčiųjų sumestus pinigėlius ir už tai susilaukė Dievo bausmės: jam paralyžiavo dešinės rankos pirštus. Taip pat šis šaltinis gydo nuo įvairių ligų,o juo nusiprausus galima atjaunėti. Žinoma, norint patirti ir sulaukti stebuklų, pirmiausia reikia jais stipriai tikėti. Ir jau daugumai nebe paslaptis, kad Tikėjimas turi didelę galią.

Sekantis mano pasivažinėjimas buvo į Sudeikius, Alaušo ežerą. Ten patyriau pačią nuostabiausią atrakciją – plaukimą vandens dviračiu visą valandą! Neatsimenu, kada paskutinį kartą tai dariau. Ant vandens jaučiausi labai saugiai ir be jokios baimės. Vandens dviratis atpirko maudymąsi, nes maudytis aš negaliu. O štai čia nuotrauka daryta Sudeikiuose:

Kai sužinojau, kad Liepos 5 d. yra išeiginė, pradėjau garbinti visas išeiginės, nes jos pasitaikydavo labai patogiu metu, tarsi žinodamos kada man jos labiausiai reikalingos. Ir kaip tik būnant reabilitacijoje, pasitaikė krūva išeiginių, bet grįšiu prie liepos 5 dienos, kai įvyko visų laukta ir mylima Draugų sala… Aš be galo džiaugiuosi, kad vyksta tokie susitikimai kaip „Draugų sala”. Joje dalyvavau pirmą kartą, o įspūdžiai visai šeimai išlikę nepakartojami. Dar net nespėjus išvažiuoti iš Šešuolėlių, visos mintys buvo Draugų saloje, ir tik atsipeikėjus supratau, kad jau viskas baigėsi, atrodo taip greitai… Dabar be galo laukiu kitos Draugų salos ir pasakysiu trumpai, ką sugalvojom kartu su broliu, kad Draugų sala yra tikra gerų emocijų bomba.:)