:)

Ketvirtoji diena turėjo būti „Kelionių diena”, bet dėl netinkamų oro sąlygų diena persivadino į „Draugystės dieną”. Pavalgę pusryčius visi susirinkome į foje, kur laukė nežinoma užduotis. Buvo žinomas tik tai, kad darbas bus susijęs su anglimi. Kai tai sužinojau, dingo visas noras dalyvauti – ir ne tik man, bet vis dėlto smalsumas nugalėjo. Visi gavome po A3 lapą ir turėjome jį visą nuspalvinti anglimi, kad neliktų nė vienos baltos dėmelės. Taip turėjome ant lapo išlieti savo visas neigiamas emocijas. Vėliau reikėjo lapą išplauti vandenyje ir su trintuku nupiešti bei išplėšti akis, nosį burną bei veido formą. Išplėštos akys, burna bei nosis buvo nereikalingos, išskyrus veido formą. Baigus viskas atrodė taip:

Viena šeima gavo vieną didelį lapą ir ant jo reikėjo suklijuoti gautus veidus. Sekanti užduotis buvo sugalvoti savo gautiems veidams po vardą ir sukurti pasaką.

Po pietų prasidėjo dovanėlių gaminimas. Iš įvairių medžiagų visi kūrėme dovanėles atsisveikinimo proga. Štai tada man labai pasiteisino lankstymas, kurį „praktikavau” pusę metų.:))

Penktoji – paskutinioji diena buvo mano pati nelaukiamiausia, nes be galo nenorėjau, kad stovykla baigtųsi. Kai buvau sveika taip pat dalyvaudavau stovyklose, tad galiu pasakyti, kad ši stovykla buvo pati geriausia iš visų buvusių. Visi labai susidraugavome, suradome bendraminčių. Visi atsisveikinę įteikėme vieni kitiems dovanėles, ir su nuostabiais prisiminimais palikome stovyklos vietą.

Po to dar neskubėjome namo, o papramogavome – važinėjom su keturviečiu dviračiu. Mynėme aš ir mama! Buvo geras sportas mano kojom, tad keista, kad šiandien neskauda jokių raumenų.:) Kažkaip nenorėjau važiuoti namo, nes per tą laiką labai gerai pailsėjome nuo kasdienybės, užsimiršo visos kasdienės bėdos, ir vėl sugrįžti į tą rutiną taip nesinori: vėl ligoninė, vėl nerimas dėl rezultatų, ech.. Bet šiandien esu laiminga ir patenkinta, kad man buvo suteikta garbė padalyvauti šioje stovykloje.:)

Džiugios naujienos visada pradžiugina!

Nuo baisiosios dienos, kai pasakė, jog pilve matomas naujas darinys, praėjo beveik mėnuo, o aš vis dar neturiu naujų pjūvių! Matyt, tiesų man padeda aukštesnės jėgos. Kai daktaras pasakė, jog atsirado versija, kad ten tik kraujagyslės, pažeistos spinduliavimo, buvo keista ir netikėta, bet tuo pačiu labai nudžiugau. Tad tą dieną man pašalino tik stentą. Ir vėlgi nereikėjo pjaustyti pilvo. Štai, kaip greitai viskas keičiasi! Dabar su baime pagalvoju apie rugsėjo septintąją, nes tądien darys kompiuterinį tomografą ir žiūrės ar kas nors keičiasi ir į kokią pusę, tad nerimo tikrai daug.

Bet dabar stumiu visus nerimus į šalį, nes nuo rugpjūčio 23d. dalyvauju „Bajoriškos vasaros“ stovykloje, kuri penkias dienas (iki 27d.) vyksta Šventojoje. Su nekantrumu laukiau pirmadienio ir pradžioje buvau nusiminusi, nes galvojau, kad į stovyklą nepavyks atvykti, kadangi buvo nuplanuota operacija, bet kai viskas susiklostė gan gerai – viską pavyko įgyvendinti, ir štai – aš jau trečia diena stovyklauju. Tik atvažiavusi norėjau papildyti dienoraštį, bet tik šiandien suradau tam laiko ir sužinosite kodėl…

Pirmadienį užsukom į Kretingos Pranciškonų vienuolyną, kur  susitikom su administratore,  labai mielu žmogumi Aldona. Ši vieta traukia tarsi magnetas, nes ten pajunti džiugesio ir vilties dvelksmą, pasisemi dvasinės tvirtybės.  Kai ten pabūni kartą ir vėl norisi sugrįžti… Tokius jausmus aš pajutau neilgą valandėlę pabuvusi šioje vietovėje.

Dvyliktą valandą mes atvykome į stovyklą ir neilgai trukę  nuėjome aplankyti jūros. Saulė sutiktuvių proga džiugino visą dieną. Trečią valandą jau buvome pavalgę pietus ir visi stovyklautojai patraukėme prie Baltijos jūros susipažinti. Visi susėdę į ratą žaidėme susipažinimo žaidimą: žmogus pasako savo vardą ir iš pirmos vardo raidės pasako ką mėgsta. Šis žaidimas gerai pralavino atmintį, nes turėjau pasakyti apie dvidešimt žmonių vardus ir  tai, ką jie mėgsta, tad buvo tikrai linksma ir smagu.:)

Pasibaigus žaidimui vėl galėjome pasidžiaugti jūra ir pavaikščioti po krantą, o kas norėjo – ir pasimaudyti. Su vežimėliu atsistojau tokiu atstumu, kad mane pasiektų bangos, ir atrodė tarsi braidyčiau po jūrą. Maždaug po poros minučių mano priekiniai vežimo rateliai iki pusės buvo apipustyti smėlio . Na o maždaug po penkiasdešimties metrų stebėjau, kaip žuvėdra ant kranto doroja žuvį. Įspūdžiai tikrai nerealūs! Puse devynių visi kartu keliavome palydėti saulės, kuri, deja, spėjo pasislėpti už pilkų debesų… Štai taip praėjo pirmoji stovyklos diena.

Per bangas

Antroji diena prasidėjo bajoriškoje spalvingoje menėje. Visi bendrom jėgom piešėme didelę vaivorykštę kas kaip mokėjo. Tėveliai taip pat buvo užimti ir vaivorykštes savo vaikams gamino atskiroje patalpoje, tad visiems susitikus fojė į vieną juostą rišome mamyčių ir tėvelių padarytas vaivorykštes bei jomis papuošėme patalpos langus.

Vaivorykštė

Visų vaikų Vaivorykštė

Likus keletai valandų iki pietų, visi ėjome prie jūros rinkti jūros gėrybių. Šįkart jūra buvo nesvetinga ir sudaužė visas Mindaugo svajones pasimaudyti, nes bangos buvo labai stiprios, o prie gelbėtojų stoties buvo iškelta raudona vėliava. Oras taip pat buvo šaltesnis ir labiau vėjuotas, palyginus su pirmadieniu.

Pavalgius pietus turėjome laisvo laiko savo pramogom, tad su mama ir Mindaugu patraukėme pavaikščioti po Šventąją. „Didžiosios linksmybės“ prasidėjo, kai Mindaugas su draugu nusprendė pasivažinėti dviviečiu dviračiu. Praėjus skirtam laikui (valandai) abiejų vaikinų vis dar nesimatė. Po dvidešimties minučių taip pat. Štai tada pradėjo drebėti visos kinkos ir sukėlėme beveik visą Šventąją ant kojų. Į galvą plūdo keistos ir baisios mintys, kurių mažiausiai reikėjo. Atrodė, širdis tuoj išlėks, o tas nerimas man tikrai ne į naudą. Pro šalį lėtai vis pravažiuodavo budintis policininkas, kurį susistabdėme ir paprašėme pažiūrėti – gal kur nors pamatys abu draugus. Po dešimties minučių jis vėl privažiavo prie mudviejų ir pasakė, jog Mindaugas ir Lukas parvažiuoja. Tada akmuo nusirideno nuo širdies, o Mindaugo laukė didelis pamokslas. Negana patirto nerimo, visą tą laiką su mama pratrypčiojom ant šaligatvio ir niekur nebenuėjome. Dėl to turėjome padėkoti Mindaugui…

Penktą valandą visų laukė stovyklos vadovai su paruošta programėle. Pradžioje visi pamankštinome smegenis ir spėliojome mįsles, vėliau dainavome, o po to visi kartu šokome. Šoko net ir tie, kas buvo vežimėliuose! Programoje dalyvavo visi neįgalūs stovyklaujantys vaikai. Džiugu buvo matyti, kokie jie imlūs: dainuoja, šoka ir visiškai neatsilieka nuo sveikų. Džiaugsmas spindėjo visų veiduose – negalia užgrūdino ir išmokė džiaugtis tiek mus vaikus, tiek tėvelius. Visi mes vieni su kitais susidraugavome ir iš tiesų – neGalia virto Galia! Tad dar vieną pilną įspūdžių dieną  visi drauge palydėjome kartu su saulyte…

Mokomės bajoriškų šokių

Trečioji diena prasidėjo su perkūnija ir dideliais vėjais – visos medžių silpnesnės šakos buvo išlaužytos vėjo. Po pusryčių dar bandėme nukakti iki jūros, bet atgal parvarė didelis ir griausmingas artėjantis debesis. Kai grįžome, visi rinkomės fojė ir laukėme greitai pasirodančio svečio. Tai buvo (jeigu neklystu) Panevėžio pradinės mokyklos „Strazdanėlės“ muzikos mokytoja. Visas dvi valandas buvome visiškai užimti. Pasinėrėme į muzikos garsus, mokėmės bajoriškų šokių, nes po pietų mūsų laukė bajoriškas susitikimas. Ir antrą valandą pasiėmę bajoriškas detales keliavome pietauti. Iškart po to, rinkomės bajoriškoje menėje. Ten laukė užduotis visoms šeimoms – reikėjo nupiešti šeimos herbą ir pristatyti visą šeimą. Mano šeimos herbo akcentas buvo penklinė, kadangi beveik visa šeima yra susijusi su muzika, o prisistatyme padainavome dainą „Dainuokim po du“.

Herbai

Kai visi pristatėm savo šeimas, suėjom į ratelį ir tada prasidėjo linksmi, bajoriški šokiai. Viską užbaigėm su himnu – daina apie vaivorykštę.

(22:16):

Numatytieji šokiai neįvyko, matyt todėl,kad visi buvo išvargę po bajoriškų linksmybių, bet pavalgę vakarienę pasukome „Paršelio rojaus” link pasmaguriauti picomis ir kitais skanėstais. Juk, kaip sakoma „Nebuvai Paršelių Rojui, nebuvai Šventojoj”.:) Oras čia gan šaltas ir stipriai vėjuotas – visi apsirengę šiltom striukėm ir apsimuturiavę šalikais, bet tai netrukdo visiems būti gerom nuotaikom:)

Labanakt!


Jei nebūtų blogiau, tai būtų blogiausia…

Ar rugpjūtis šiais metais užkerėtas nesėkmėm? Ar čia tik jo pradžia tokia nesėkminga? Tik išaušo rugpjūčio pirmas pirmadienis – staiga netekau katytės. Kitą dieną mano „skype” užsikrėtė virusu, galbūt ir kompiuterį užkrėčiau – nežinau, nieko nenutuokiu apie kompiuterius, o jau kitą dieną sužinojau, kad mano pilve susiformavo naujas darinys. Taip, naujas darinys. Sunku patikėti. Kai tai išgirdau, galvoj viskas susimaišė, toks jausmas , tarsi kažkas smogė stiprų smūgį, kuris sukrėtė mano smegenis, akyse vaizdas pradėjo lietis ir netrukus pasipylė ašaros. Taip viskas netikėta! Nieko nebenorėjau, tiesiog stipriai apkabinti mamą ir kuo greičiau važiuoti namo…

Tiek man, tiek tėvams vėl viskas apsivertė, galvoj pasidarė tikra makalynė. Atrodė, kad gyvenimas po truputį tvarkosi, netgi užmiršdavau, jog sergu onkologine liga, ir štai likimas vėl metė iššūkį, tarsi sakydamas „Užteks džiaugtis, še, vėl liekit ašaras..”. Net nebežinom ką daryti, ką galvoti, tiesiog reikia nerti nežinomybėn, kad ir kas belauktų…

Šiandien dar nesu visiškai atsigavusi, sunku susitaikyti ne tiek su tuo, kad gali būti kažkoks piktas darinys, bet dėl to, kad vėl neišvengiamai laukia operacija. Iš tikro, man baisoka, bet manau kaip nors su tuo vis tiek susitaikysiu ir apsiprasiu, vis dėlto  tai neišvengiama. Turi praeiti kažkoks laiko tarpas, kol vėl visi viską susidėliosim ir galutinai „suvirškinsim”.

Bet niekas nežino koks tas darinys: piktas ar ne, tad vilties, nesvarbu kiek, bet yra:)

Kelionės, kelionės, kelionės..

Prieš penkias dienas baigėsi visos dienos reabilitacijoje , šiandien jau esu namuose. Atrodo tik ketvirtadienį suleido palaikomąją chemiją , o jau poryt teks vėl važiuoti leistis chemijos. Tos kelios dienos namuose prabėgo labai greitai, kad dar net nespėjau normaliai apsiprasti, nes vis kažkur keliaujame. Pavyzdžiui, nors reabilitacija baigėsi liepos 8 d., bet namo parsiradom tik liepos 10 d., nes per tą laiką apkeliavom beveik visą pietinę Lietuvos dalį. Kompiuteris prikrautas įvairiausių nuotraukų, taip pat ir iš laiko, praleisto reabilitacijoje. Joje linksma būti su tėvais, nes tada gali daug kur pakeliauti, o aš be galo mėgstu keliones, matyt, tai padeda man jose greit nepervargti. Be to, nemėgstu užsidaryti vienoje vietoje, ypač vasarą. Taip pat džiaugiuosi šia diena, nes kiekviena diena pasidarė aukso vertės, tad turiu ją kuo geriau ir įdomiau praleisti.:)

Būdama reabilitacijoje aplankiau Užpalius, Sudeikius, Širvintų raj., žinoma, įspūdžiai nepakartojami. Nuostabi gamta be galo atpalaiduoja, o joje praleistas laikas suteikia daug gerų emocijų.

Užpaliuose aplankėme Krokulės šaltinį. Kadangi man visada be galo įdomu paskaitinėti apie aplankytas vietoves, pasidomėjau ir šios vietovės istorija. Pasirodo, kad kažkada čia apsireiškė Kristus ir kad šis vanduo yra stebuklingas. Kartą buvo ir taip, kad kažkoks žmogus išgraibstė visus tikinčiųjų sumestus pinigėlius ir už tai susilaukė Dievo bausmės: jam paralyžiavo dešinės rankos pirštus. Taip pat šis šaltinis gydo nuo įvairių ligų,o juo nusiprausus galima atjaunėti. Žinoma, norint patirti ir sulaukti stebuklų, pirmiausia reikia jais stipriai tikėti. Ir jau daugumai nebe paslaptis, kad Tikėjimas turi didelę galią.

Sekantis mano pasivažinėjimas buvo į Sudeikius, Alaušo ežerą. Ten patyriau pačią nuostabiausią atrakciją – plaukimą vandens dviračiu visą valandą! Neatsimenu, kada paskutinį kartą tai dariau. Ant vandens jaučiausi labai saugiai ir be jokios baimės. Vandens dviratis atpirko maudymąsi, nes maudytis aš negaliu. O štai čia nuotrauka daryta Sudeikiuose:

Kai sužinojau, kad Liepos 5 d. yra išeiginė, pradėjau garbinti visas išeiginės, nes jos pasitaikydavo labai patogiu metu, tarsi žinodamos kada man jos labiausiai reikalingos. Ir kaip tik būnant reabilitacijoje, pasitaikė krūva išeiginių, bet grįšiu prie liepos 5 dienos, kai įvyko visų laukta ir mylima Draugų sala… Aš be galo džiaugiuosi, kad vyksta tokie susitikimai kaip „Draugų sala”. Joje dalyvavau pirmą kartą, o įspūdžiai visai šeimai išlikę nepakartojami. Dar net nespėjus išvažiuoti iš Šešuolėlių, visos mintys buvo Draugų saloje, ir tik atsipeikėjus supratau, kad jau viskas baigėsi, atrodo taip greitai… Dabar be galo laukiu kitos Draugų salos ir pasakysiu trumpai, ką sugalvojom kartu su broliu, kad Draugų sala yra tikra gerų emocijų bomba.:)