Senokai bepildžiau savo blog’ą, bet net nepastebėjau, kaip greit praėjo laikas nuo paskutinio įrašo… Dabar, kai jau ištisą dieną nebeguliu lovoje, o sėdžiu vežimėlyje, minutės pradėjo lėkti labai greitai, kad net nespėju sumirkčioti. Atsirado veiklos, namai taip pat po truputį atsigauna, tad darosi vis sunkiau atrasti laivą minutę, o kartais norisi ramybės arba surasti kokį ramų kampelį, kad niekas neblaškytų minčių. Kiekvieną darbo dieną (išskyrus penktadienius) pas mane ateina mokytojai. Kuo toliau, tuo labiau pavargstu nuo pamokų. Būdavo, kad ryte – pamokos, dieną – pamokos, vakare  – pamokos… Dabar jau apsiraminau ir taip dėl to nebestresuoju.:)

Mintis apie koncertą nežlugo. „Meilė, tikėjimas ir viltis” – koncerto tema. Teko rimtai prisėsti prie instrumento ir prisiminti dauguma kūrinių , o pora ir išmokti. Vėl teko garbė pagroti su ansambliu…:) Reikėjo groti labai greitai (na bent jau man atrodė labai greitai), tad per keletą kūrinių vos spėjau jas pasivyti.:)  Visą valandą buvau, kaip ant adatų, o po repeticijos mano akys buvo raudonos. Bet man patiko ir visai nesigailiu!:)

Ketvirtadienį į Vilnių teko važiuoti dviem dienom, nes atėjo laikas, kai reikia žiūrėti, kas darosi pilve… Retkarčiais užeidavo beprotiškas jaudulys ir baimė, bet stengiausi į tai nesigilinti ir įtikinti savo sąžinę, kad viskas bus gerai, nėra čia ko jaudintis. Iš tikro, širdyje nieko blogo nenujaučiau, be to, blogų sapnų nesapnavau.:) Taip ir buvo, ir ačiū Dievui, kad viskas stabiliai ir nieko daugiau…:)  Tad iš Vilniaus išvažiavom plačiom šypsenom ir gerom nuotaikom.

Namo iškart nevažiavom, nes turėjom tikslą aplankyti vieną vietą – tai visiems gerai žinomą – Merkinės piramidę. Kol suradom teisingą kelią teko paklaidžioti, bet nėra to blogo, kas neišeitų į gerą – pamačiau dar ir kitų žymių vietovių,pavyzdžiui, Trakus. Dar ilgai važiavom, kol pasiekėm Česukų kaimą, bet labai džiaugiausi, kad, kaip užsakyta, pasitaikė šilta ir saulėta diena. Piramidėj buvau antrą kartą (o pirmą – prieš savaitę). Sako, kad pagerėjimas išliktų ilgam, reikia atvažiuoti bent tris kartus, kas dvi, tris savaites. Nors buvau jau antrą kartą, jaučiu, kad dar nėra viskas užbaigta, kad dar reikia savyje kažko ieškoti, dar reikia daug ko išmokti ir būtinai čia atvažiuoti.  Kaip tik pataikėm atvažiuoti, kai piramidėje buvo giedama. Na, garsas buvo įspūdingas, kaip ir piramidę dengiantis kupolas.:) Tiesa, kai buvau pirmą kartą, išgirdau kukuojant gegutę, tad turėčiau gyventi dar kokią septyniolika metų, kol vėl išgirsiu gegutę.:)) Jei kalbant apie tikėjimą ir piramidės galią, tai stengiuosi į tai nesigilinti, turbūt, neverta to daryti, nes kažin ar rasim teisingą atsakymą, bet aš TIKIU, nes visa Galia ir slypi tikėjime, nes mus visus jungia tik tikėjimas ir piramidė padės tiem, kas tiki, ir visi stebuklai vyks tik su tais, kas tiki, o aš visa siela ir kūnu Tikiu. Ir visai neabejoju…:)